akimis gaudžiau kraštovaizdžio spalvas—
tolumoje miglos apsiausti stūksojo purpuriniai medžiai
net ir vasarai pakrypus rudeniop akį vėrė sodri žaluma
atminty iškilo praeities kraštovaizdžiai—
dulkėtos išdegintos lygumos
išraižytos stačių uolų ir pilnos piktų kaktusų
dygliuotais pirštais baksnojančių į paniurusį dangų
dabar mano akys regėjo plačiau
daugiau sugertų vaizdų garsų ir kvapų
sieloje palikusių neišdildomą pėdsaką
žuvėdrų klyksmas
degančios velėnos kvapas
vaivorykštės spalvų miestai
staigus nušvitimas
atėjo savaime ir paliko
norą gyventi alsuoti jausti
po pusšimčio metų
buvau jau ne ta
ne ta reginti dykumą
tik žalias smaragdas degė prigesusiame žvilgsnyje