Traukiasi gruodas nuo medžių
Ir mano minčių
Vis labiau į paviršių
Įsibrenda gausmas
Kaip takas namo per laukus
Per save atrandu
Praėjimą
Į debesis visą dieną
Žvilgsniu panyru
Kaip panyrama būna
Į svetimą žvarbą
kol pamażu svetimas
Tampa savu
Ir tada taip sunku
Jeigu reikia pamiršti
Kaip nuplėštą pirštą
Jaučiu
Traukiasi naktys
Pasilieka šešėliuose
Visą laiką budžiu
Kaip gegutė įstrigus
Laikrodžio skrandyje
Taip aš pataluos
Pasiklystu
Nemigęs
Tu mano
Ąžuolui
Gilės