Privatus poetas

Nenoriu būti vėjarodė
suptis vartuose ar ant stogų
pleventi lolitomis
būti kaip jūra

santykiaut su sonetais
skaičiuoti pavargusius skiemenis
rankioti reikšmes ir sąskaitas
šekspyrui iš rankų

nenoriu būti plevėsa
išgerinėti bare ir smigt
ant parketo liūdėti
lauke stiklo pėdom

numirti nuo peršalimo
vidurvasario aristokratų
vestuvėse mėtytis tinklais
su sena suolo meile

eit išdidi kaip katė
ir slėpti ironiją, kerštaudama tukti
verst nugalėt prieš beprasmišką
būtį

norėčiau tikėt, kad
neišsprūs iš delnų tas
paprastas eilius rašytas
vangogišką naktį už durų

koks prastas aš
tavo poetas nenuostabu
neatsidaro akutė
tik prabėga katė
net nepažiūri