Dėjo ,,šaibą'', stogas kilo!
Smarvė sklido šimtui mylių.
Net pautienė iš tarielkos,
Kiaušiai buvo gal be cielkos,
Išsilakstė, jobtvairogės!
Tai arielkos vėl prisprogęs,
kad tave jbytvairogės?! :DDD
autentika.
tai čia dujos sprogo ar kas, krč?
galai nesueina.
jeigu jau buva mėlyna liepsnelė, tai kaip galėjo jobtelėti?
nuolankai prašau atleidimo už nesupratingumą.
:)
O aš perskaičiau gerokai paprasčiau: herojus stovi su aliuminiu bliūdu pilnu paucienės prie viryklės. Žmona išėjo degtukų ir niekada daugiau nebegrįžo. Krosnyje kūrenasi amžinoji ugnis, kadangi lengviau palaikyti pastovią liepsną nei sulaukti žmonos sugrįžtant su degtukais. Žmona niekada nemokė pasišildyti palikto maisto, nes kam paucienę bandyti nugalabyti orkaitėje. Juk ant kaitlentės paprasčiau. Panašu į paskutinę vakarienę, tik su trenksmu.:))
Šiandien stoviu miesto pakraščiausiam pakrašty, nuo bedugnės teskiria tik chruščiovkė ir laukas nešienautų smilgų. Žvelgiu į tą keistą namą, kiekvienas balkonas vis kitoks, daug spalvotos faneros, pelyjančios. Žvelgiu ir mąstau, ar turėčiau tai nufotografuoti. Nes tokia realybė buvo devyniasdešimtais, ir jau dvidešimt metų nemačiau to. Jei paliksiu taip stovėt - kitą kart neberasiu ir ta istorija prašaps, kartu su manim ir tuo namu. Dabar skaitau šį tavo ir mąstau gal tai ir yra ta poezija, kuri tapo pagrindu oralinės tradicijos sklaidai - įamžinimas vaizdinių per menkų formaliai istorijai, bet velnioniškai nostalgiškų kai esi būtent tiek prie išnykimo, kad kontempliuotum vaizdinius-blykstelėjimus sąmonėj, patirtis, rašytum tai ir kiti skaitytų ir jų atmintyse irgi blyksėtų "oi velnias, tai yra tos ar artimos, per kitus pažintos, patirtys kurias turėjau ir kurios pasimiršo ir kurias šitai priminė".
Taip aš perskaičiau, nepriklausomai nuo to, kas norėta pasakyti.