iš lukšto

jei žinočiau, kad sniegenos lyg kirčiai
sukrenta į raudoną upės mėnulį
ir raudoni vandens perėjos dryžiai
keičiasi lyg datos ar žingsniai virš žemės,
dovanočiau sparnus mėnuliui pakilti
į žiemos dangų – raudonai žydintį lauką,
šalčio ylomis apkrintantį žiūrinčių veidus
į skylantį pasaulio lukštą 
...
jei matyčiau, kad mėnuo sparnuotas
plaka debesis ir jie slysta namų stogais
nuo čerpių pro langus į pagalves, 
apdėliočiau jomis pavasario laukimą,
gaubiantį dangaus impilu tariamą ramybę,
spragsinčią sekundėmis lyg skylinėjantis ledas,
kad jaukiai susikabinę eitume raudona upe
ieškoti prasikalančio gležnumo
...
kartais nuo stogo persisveria naktis
ir stebi mezgantį ūsais židinio sapnus katiną,
pulsuojantį sienom jo žvilgsnio adatų telegrafą,
perforuojamas pavasario tatuiruotes
į raudonu rašalu tyloje pasirašomus pokalbius,
gestikuliuojamą pojūčių virsmą
apie paukščiuko išsilaisvinimą
iš pasaulio kiaušinio
... 
visa tai vyksta skambant muzikai, 
wagneriškam šėlsmui pro visatos langus
sprogdinančiam baltą žiemoveidį
suvytais į stygas raudono debesies kirčiais,
kurie sniegenų ylom praduria ramumos impilus,
ištaško lekiančiom šviesom plunksnas,
kad dalyvautume skylančio pasaulio parkūro triukuose,
atplėšę batų padų kapiliarus nuo lukšto
...