Kas lemta

Niekada nežinai, kas tau lemta audringo likimo,
Gal gyvenimas ilgas ir skaudžiai kuprota našta,
Gal pakilęs iš guolio ir nutėkštas baukščiai lėkimo
Nežinosi kas būta, kas duota, kodėl ir už ką.

Vėjo blaškomos šakos vėl ilgis svajoklio birželio
Savyje prasiskleidusio rytmečio tyro rasa,
Kai už kiemo atokaitoj vaistinės dilgėlės želia
Tarsi pasakoj  rūbo šiurkštaus ir  marškonio tąsa.

Aimanuoja vilkai—  mėnesieną skanaujantys šunys,
Po pasvirusio medžio šešėliu jų pėdsakus slepia naktis,
Troboje lopšyje verkia kūdikis mamai vienturis,
Danguje vėl pavargus kaip vakar sesuo pilnatis.

Aš sugrįšiu į trobą, kur vėlinau, skubinau laiką,
Senas laikrodis rodys kadais  išrokuotus metus,
O tvartely suirusiam avys ės senstantį kraiką,
Tu mintyse sklaidysi, sklaidysi lapus jau kitus.