Jei supranti, ką noriu pasakyti

Juk tu žinai, kaip buka prabanga kvepia karalių rūmai.
Ir kartus tabako skonis tau jau tapo nebesvetimas.
Safyrais puoštų batelių stuksenimas į marmurines grindis.
Ir vakarienės prie didžiulio apvalaus stalo dvelkiančio prancūzišku likeriu.
Dabar tavo namai, kur aukštos sunkios durys paauksuotom rankenom atsiveria tik tiems kvailiams su ryškia antrašte “PRABANGA”.
Ten, kur ant kortos statomi gyvenimai.
Ir jokios pagarbos nuoširdumui…

O ta mintis, kad tu tarp jų priverčia mane naktimis blaškytis.
Nes vienintelė mano prabanga tai akimirka tavo glėby po varginančios kelionės į kalnus.
Vienintelis skonis užtroškusioje burnoje - kaip niekada sūraus lietaus.
Ir taip nusibodo būti stumdomai lyg šachmatų figūrai.
Tai prie juodo, tai prie balto.


Seniai jau nematau to mėlyno dangaus, nes jis, atrodo, toks niekad ir nebuvo.
Bet kartais taip myliu tą bjaurų tavo išdidumą.