šiltas vasaros vakaras nutūpia ant mano virtuvės palangės
išplėšdamas vaizdinį iš laiko gniaužtų
ant palangės mamos laukia apsiverkusi mergaitė
sudraskyta suknele
pyks mama bet ji turi suprasti
aš norėjau išgelbėti gyvybę
katinėlio
kurį močiutė skandino kibire
į rūstų veidą rėkiau
visą savo siaubą ir pažadą nuskandintį ją
kai bus silpna
mama supras kužda mergytė
saujoj glemždama mėgstamiausią rūbelį
pačios perdrėkstą
iš bejėgiškumo
mama nebarė
tik ji viena žinojo
kodėl dukra niekada negrįžo į kaimą
kur plyšo suknelė
ne rūbas
o kažkas gyva
tarsi širdis