...

Grakščioji žodija nutuko, bet veidrodis parodė, kad sulyso.
Aistros šiauriniame segmente protas dirba – svajos.
O likę žodžiai už kulisų.
Ir kausto čia ne tik tamsa juos.

Šiek tiek patetiškai. Pabaigoje pompastika.
Jauties niekuo tampąs, tik ką
dar panašus į skambesį,
lyg aidu atsiliepiantį viskam, esi
kažkam jau pasiruošęs, nors ir niekam
netinkamas ir dviese liekam

su neapykanta – pažadą sau
daviau ją sutvarkyti,
pradžioj beveik uždusau,
o ji nebuvo maža erkytė,
priešingai – didelė erkė ir siurbė
baltąjį vidų
mano pulsuojančiame visur, be
atvangos lydantis į pavydų,
pasiruošęs nutraukti kiekvieną ryšį –
pareini atgal vėl, bet
žinai, kad viską kartot pasiryši,
nors ir nebus kam gelbėt.