* Tik niekam nesakyk

Man draugas sakė,
Jog kasnakt kartoju žodžius:
-
Mano aliejum nuteptas portretas,
Kiaurai veidrodį, žengia gilyn į paveikslą.
Valtelės svečiai tyli, kol lietus gaubia pečius.
Atsiveriančios durys sudrumsčia
veidrodinį patvinusio parketo paviršių ir
valtelė tykiai pradeda siūbuoti.

Sakė draugas, kad čia vis sustoju ir pradedu murmėt dialogu:
-
Ištiesk mielas ranką, ištiesk, tau neskaudės.
-
Aš bijau. Aš bijau broli..

Sakė, lovos krašte atsistoju, užsirūkau.
Žvelgiu delnu prie kaktos pasidaręs stogelį
į paveiksle, su besileidžiančia saule, esantį tolį.
Siūbuoju.

- Kas tau? vis klausia draugas.
Sako: o aš vis urzgiu.
- hghhhmh gimiau hghhh, kad užu horizonto,
tą nelaimingą vaiką hmhmmhh.
O tada jau būsiu laisvas hhgh.
O tada marios gghhh dangus, dugnas, paviršius hgh mano.
Sako: iš urzgęs įsivaizduoju vilkys ilgą paltą, kurio kišenėje slepiasi butelis.
Dantim kamštį išspjaunu ir godžiai geriu,
Nė akimirkai žvilgsniu nepamesdamas horizonto.

Sako: kai troleibusai pirmi pro mūsų namus pravažiuoja vis suklustu
ir orą graibau savo žeberklo vėl urgzdamas.
-
Šį kart ghh jau neišsprūsi, gyvate tu, nuo mano žeberklo hhhgh šlykštus Levitane.
Sako, ir šoku nuo lovos krašto, savą horizontą pametęs.
O tada kaip naktis duos.

***

Ryte šalia lovos guli Kuršių žemėlapis,
Su vis nauju iksu, pliusu, kryžium.
Čia! Čia tūkstantis šeši šimtai trisdešimt pirmais metais stovėjo pilis, čia! Aš ten vėl buvau! Čia...

***

Aliejumi teptas veidas,
Kiaurai paveikslą, atgal į veidrodį...
Patvinus parketui,
Porceliano krantuos...

1428
0130
2019