minimalistiškai
mano vaizduotėje
gulas
šiąnakt žvaigždės
suserga sopuliu
ilgesiu
persipina su
sniegu neiškritusiu
potekstėm
gyvas numiręs
kai nėra tavęs
užsikasu žodžiais
visi galvoja jog vaidinu
taip kaip aš kartais numetu
žvilgsnį į dangų švininį
ir tyliu
o kažkada pasibelsiu
dusdamas
iš nekantrumo
į tavo alkūnę
aukštumas
kuždesį