Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 21;

Taip, taip, jau atsirado Savęsp erdvėje daugiau būto manęs, negu esamo, o juolab būsimo. Keisti save tokį į kitokį jau ir dievai negeba. Štai jau ir bažnyčios paskambino, kad mirė Petras Cidzikas, o aš sėdžiu su juo prie projekto, bandydamas atidžiau išvalgyti erdves, kurios iš galvos, iš smegenų, iš būsiančios tikrovės, (tarkim – iš ateities) permestos ant popieriaus lapų. Kaip viskas taip atsitikę, nevalia užmiršti, nes ant lapo neskubiai įvardintas nelengvos veiklos statyba:
                            LIETUVOS KARŪNOS
                                  STATUTAS
                                  (projektas)

  Tokios svarbos reikalus ne tik kad prie elektros, o juolab prie žvakės, šviesos nestudijuoju. Ateinu į Savęsp, į jos erdves, kur panašiai kaip Vilniuje Gedimino kalnas su pilimi, taip ten Bakanėlis kaip Lietuvos Karūnos pagarbiausioji vieta.

      _____________ Prašau susikaupimo ____________

  Su meškere iki bambos įbridęs į ežerą, neatitraukdamas akių nuo plūdės, klausiausi kaip kažkur toliau, link Marcinkonių, dainuoja. Dainavimas užsiliko, kaip ir kita atmintis. Ogi žiū, kad beveik priešpriešais, ant kito ežero kranto, pradėjo augti Bakanėlis. Lyg tol ir kalnu jo negalima buvo vadinti: ot, kalvelė, aukštumėlė ir – tik. O tuomet matau – auga. Turbūt, negreitai pajutau, kaip kažkas užsivyniojo ant kojos, o pajautęs, taip galingai šokau į krantą, kad su manimi ir Žaltys. Kartu su koja...
  – Ak tu, nenaudėli! – instinktyviai išpurškiau iš gerklės!
  Turbūt supyko, bet tuokart ir aš nemažiau. Atsipeikėti iš išgąsčio nebuvo paprasta, o anapus ežero Bakanėlis vis aukščiau, aukščiau. Ot, nuo tada toks ir įsikėlė į Savęsp. Ir taip iki šio laiko. Vilniuje Gedimino kalnas pradeda griūti, irti, šlaitais kristi, šliaužti žemyn, o Bakanėlis auga, auga. Ir pajaučiu, kad ir mano sveikata gerėja. Petrai Cidzikai, žinau, kad tavo sveikata – irgi, nes nepaisant, kad tik ant popieriaus, kad dar tik projekte, bet jau parašyta:
  „ (... mes, Baltojo Vyčio ainiai (...) skelbiame Lietuvos Karalystės atkūrimą Laisvės ir Prigimtinės Teisės Dvasioje...) “
  Kaip regi, Petrai, trupinu sakinius, nes manau, kad nemenkai reikia laiko, kad pirmiausia susivoktume, kas tie –„ mes, Baltojo Vyčio ainiai. “ Ir ne tik. Dar vienas dalykas, kad per nuojautą mane tai ragina padaryti ir Kabelių parapijos emuziejus.
  – Kap buvau paauglė, su draugaiti aidavom Marcinkonysa prie Grūdos. Užlipam an Anžagarės kalno, atsisėdam ir pradedam giedoc. Tadu man atrodė, kad mes giedam romansus apie meilį ant kopų pasisciebusiom pušalėm, žydzincom pievom ir, svarbiausia, Grūdai, jos visom žuvimi. Cykiai mislydavau, kad kap užaugsu, būtinai susvezdėsu, iš kur toj Grūda išteka. Prauda, radau. Ir jei paklaust, kas be žmogaus yra mano dzidzausia meilė, sakytau, kad Ašašnykai...

  Atsimenu ir aš ją, Grūdą. Ne čia pat, po ranka, atokiau ji buvo, bet vis tiek Gimtoji...

Nemaniau, Gimtoji, ne,
kad mailius tiek priverks.

Girdžiu, kaip it virvutė
iš Grūdo ežero Grūda
išbėgus į kelionę
tikisi daugiau:
– Nelauk, nelauk
išėjusieji nesugrįžta, –
suvirpo jos gležna srovė.

Juokinga šitokią girdėti.
Atrodo, vos išbėgus,
baloje pranyks
ar nugarmės į mažą šaltinėlį
ir... pasiliks.
Ir bus tada:
„Nelauk, nelauk
išėjusieji nesugrįžta“

Po tiltu ties Ašašnykais
pastoja mailius kelią:

– O Grūda, o maža upele,
kas mus, mažus, užtars
jei ne maži?
Nejau, nejau, nejau
galėtumei palikti?

Lig Merkio tįsta vingiais kelias,
o mailius priverkia akis upelės.

_____________ Visi kaip „is Asasnykų ________

  Ir suprantu, kad jau nėra Savęsp erdvėse aukštesnių pakylėjimų, kaip gimtų namų slenkstis Šklėriuose, kaip Bakanėlis Ašašnykuose, kaip visas kraštas. Nuo čia, sakyčiau, ir prasidėjęs Savęsp, kitaip dar Ašašai valstybės kūrimas. Čia prasideda šiliniai, čia išmoksta ištekėti upės ir tyvuliuoti ežerai, iš čia išeinama nesugrįžti ir vis dėlto didžiausios ateities statybos ir aukščiausi kalnai – irgi čia.
Ir nesakyčiau, kad užlipti sunku. Netgi sulaukus aštuntos dešimties, su lazda manęs ten nenori priimti. „Giedok, Pranuci, giedok“– neužmiršta paraginti. Ir tenka giedoti, nes viena iš sąlygų – nebūti neišgirstam. Kai tokie, kai vienas kitą girdime, kai visi už vieną, tai visu kraštu atrodome, kaip „is Asasnykų“...