Šuo Kasilijus ir jo katinas 7

56

„Artėja audra“, - sako šuo Kasilijus.
Katinas palenda po šuns ausimis, šnypčia,
bando įpūsti ugnį, šokuoja kaip kibirkštis...
Šuo Kasilijus atsidūsta: „Saule tu mano,
fakto konstatavimas – dar ne bėda“.
Katinas pūsdamas: „Įjunkim vaizduotę,
nors dėl įvairumo... “.

57

Vaikšto katinas jūros pakrante,
stabteli prie užšalusios bangos, -
joje saulė gintaru spindi,
lyg šamukas išsiilgęs žiūrėtų.
Įsibėgėja abu su šunim Kasilijum
Ir šoka virš jūros į debesų traukinį...

58

„Turiu atlikti gerų velykinių darbų“, -
mąsto šiaušiamas durų skersvėjo katinas.
„Už šuns Kasilijaus nuo-dėmes,
už šamuko nuo-dėmes...
Bet ar visas turėsiu pats išvalyti
nuo grindų ir akvariumo sienų?.. “

59

„Šuns Kasilijaus nugara – pakilimo takas“, -
užšokdamas ant spintos murkia katinas.
Kampu nužvelgia akvariumo raibulius,
kybo palubėj su savo fantazijom:
„Gal šuniu paėjėti...
O gal vandeny pakraupint šamuką...
Tik ne rutina! ”