Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 20;

(...) Surasti Juzefo Pilsudskio nuotrauką nebuvo sunku – nė  kiek  nekebliau, kaip surasti J. Stalino ir V. Putino atvaizdus, kurių montažas teikė žaismingą malonumą. O ir mano kalba, rodant  į juos, (Vienas žinomas. Labai. Tačiau miręs. Kitas irgi žinomas, bet ne taip, užtat nemiręs) atrodžiusi prasmingai. Man neatrodė, kad ją galima būtų perskaityti kitaip, negu ją skaitau aš.  Man ausys priėmė tai, kaip prasmingai išreikštą montažo reginį, kad net neiškart supratau, kodėl, juos išgirdęs, taip skaudžiai atsiduso Kabelių parapijos emuziejus
  – Kvapą užėmė.
  – Ar tik ne jubiliejinių metų proga toks poetinis įkvėpimas, mielas žemieti? – pasiteiravo J. Grigas.
  – Pranuci, prie ginklų! Tegyvuoja Savęsp! – sukomandavau pats sau.  – Ir šį kartą man  jau nesvarbu, kaip kas ją mato. Taigi Savęsp.
  Ne tuoj pat išgirstu. Gerokai vėliau, bet galingai: Tegyvuoja  Ašašai!
  – Ką? Petras Cidzikas mirė? Paskutinis užsilikęs Lietuvos jotvingis? Jeigu, neduok die, ir taip atsitiktų, tai dar ne šventė ramybei. Yra dar  Ašašnykai su savo duona Bakanėliu. Yra Ašašai... Ir gali būti, kad čia susitelkė jotvingių dvasia. Man regisi, kad būtent tai pajautęs, išgirdau ir savyje (Savęsp). Jaučiu, kad, palikus visus kitus darbus, reikia bent taip tarti:

Na, ir kaip netikėti
Į ištarto žodžio tiesas?
Kvėpuoja kaip atlaidai.

Ir vėl matau, ir vėl, ir vėl,
Kaip Petras Cidzikas
Per Maskvą eina.
Pritilo Putinas,
Pritilo cerkvės...
Nemato jie žmogaus.
O man atrodo,
Kad atgal, atgręžęs kojas,
Per nykumą sugrįžta Jėzus Kristus.

O kalnai kalneliai,
Ir netgi tie, kurie ant jų!
Nemoku pasapnuoti, kaip anksčiau;
Sapnuoju jotvingį kaip Petrą Cidziką
Ar Petrą Cidziką kaip jotvingį. 
Parėmę Jėzaus Kristaus kryžių,
Į tiesą žodyje,
Į viltį ateities išeinam.

Kažin, kiek amžių mirti dar reikės,
Kol vienąkart, teisybė pasikėlus,
Ne žvakėmis;
Bent jau kaip Paukščių Takas švies...
Tegu neryškiai, bet... vis tiek.

Taip, deja, taip, ir bažnyčios varpai greitai paskambins, kad mirė Petras Cidzikas. Na, o toliau?

              _____Anų metų rugsėjo viduryje____ 
 
  O aš rašau knygą, rašau taip, kaip moku, pragyvendamas  po  valandą, dieną,  mėnesį, metus, fotografuodamas ir iš nuotraukų montuodamas didesnį paveikslą. Visaip būna, bet dažniau dėl tokios savo veiklos džiaugsmo nejaučiu. Ir šis kartas panašus – regėjosi, kad  trūks plyš, bet turėčiau kaip nors į Josifo Stalino ir Vladimiro Putino nuotrauką įmontuoti ir Juzefo Pilsudskio abrozdėlį, bet kažkas trukdo. Suprantu, kad ir Juzefo  Pilsudskio širdies Vilniuje kapas. Ot, prie tokio darbo ir užklupo  mane žinia: [i] mirė Petras Cidzikas [i/]
  Ką pasakyti? O gal neišgirsti?
     
Mirties šešėli, pasitrauk,
Man Cidzikas dar reikalingas šičia.
Taip atsitikę, kad kryžių nešiantį tik jį,
Tik vieną Petrą Cidziką mačiau,
Visi kiti, net Jėzus Kristus,
Man tik iš knygų, poterių, bažnyčių...

  – Pranai, gal tamsta kelk didesniais gabalais ar ką, – išgirstu  atsiminimuose susiradusį dviratį Fake_writer. – Užfloodinai visą prozos skyrelį. Nedaug ką naujo pasakai kiekvienam gabaliuke. Kas norės  perskaitys ir ilgesnį.
– Geras tavo dviratis, mielas žmogau. Labai. Ir ypatingai jo skambutis. Regisi, kad širdį, sielą išskambini juo. O ką man daryti? Ne kartą ir vienam, ir kitam pakuždu, kad reikėtų proEzijos skyrelį  turėti.  Deja.

Savo laike
kitaip gyventi neišmokau,
Nebent – tik po mirties.
Užtat geriau, aiškiau matau,
Kaip Petras Cidzikas su Kristaus kryžiumi
Po Maskvą vaikšto.

  Šie paeiliavimai atsiradę anų metų rugsėjo viduryje, o truputį anksčiau, viešėdamas sodo namelyje, girdėjau jį, Petrą Cidziką:
  – Dabar tavo eilė pas mane paviešėti, valstybę kurti. Kviečiu,  nuoširdžiausiai kviečiu.
  – Ar manai, kad galėčiau atsisakyti, kad ir nenuoširdžiausiai kviestum. Oi, Petrai, Petruk, – patapšnojau jam per petį, įlipančiam į automobilį prie vairo.
  Dabar gi perkvalifikuoju jo pakvietimą kaip sau jubiliejinę jo dovaną...