Iš kelionių po Savęsp (Ašašai) – 16;

    Jau senokai išnoko laikas, kai išgirdęs žvengiantį Ygagą, suprantu  jį  kitaip. Netgi ir „iš toli“ jo žvengimas taip pat ne kažkur, o manyje.  Siela, sakyčiau, irgi sunoko. Ir ten,  sujudusioje, sukrutusioje erdvėje, neramu, ir ten persitvarkoma į kitokią išraišką, kai akimis matytos ar kažkaip kitaip gyvenimu fiziškai  paliestos erdves persimeta į dvasinę gyvastį, į dvasinę būtį,  persimeta  į tokį darinį, kurį vadinu Savęsp ir bandau suprasti ir įteisinti, kaip valstybę savyje. Ir tą liudiju atsargoje turimas ir kitas jos įvardijimas, būtent – Ašašai. Nereiktų  manyti, kad bandau nukopijuoti Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV „L'État, c'est moi“ („valstybė tai aš“).  Prancūzija man bent kiek  gelbsti muškietininkais. Tačiau įtaigesnė, verta rimtos analizės, yra erdvė po akių vokais, bet tai ne svarbiausias komponentas.
  Kaip tai  atrodo?  Dabar atsiverčiu užsilikusius raštus ir skaitau:

          _______ Po užmerktų akių vokais ______

Argi sakiau,
kad aklas akimis,
kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis po vokais spaudžiu jas,
net Paukščių takas
ima skaudžiai nerimauti...
 
  – Džiaugiasi mano neužmerktos akys, – girdžiu sakant.  Ir ne tik  taip.  – Kaip po akių vokais, taip ir gyvenime, – paliudijo žinovas, kad toks mano paeiliavimas ne iš tuščio atsiradęs. – Kai danguje, taip ir žemėje, kaip iš poterio prakalbo Ana Žeim, paveikslėlyje panaši į mažą lėlytę. O aš skaičiau:

Galbūt nemanė,
kad yra dalia,
kuri net šitokią galybę
į nelaisvę ima.
Taip pat ir aš, deja,
net nežinau
iš kur po vokais ten
erdvė tokia,
kad net neskauda.
Gyvena žmonės, saulė,
debesys ir lietūs,
padangę brauko mėlyni žaibai -
Ir gieda vyturiai,
Surankioję giesmes poetų,
Jų daug.  Bet nedaugiau,
negu reikėtų...
Po užmerktų akių vokais
įsiveržia gyvenimas į sielą –
net Paukščių takas!
(Dieve, jam padėk!) –
ir ten it danguje išlieka...
     
  Ką dar pasakyti, kai žinai, kad visko nepasakysi nei šiandien, nei ryt,  nei... Tuk- tuk, tuk- tuk, žmogaus širdie,  tuk – tuk.  Sakyk, ar  protinga būtu kažkokiu  būdu turėti ant galvos karaliaus  (ar karalienės) karūną ir pasirodyti kaip Savęsp (Ašašai) valstybės  valdovu? Ar reikia labai paisyti, kokiu būdu toji karūna turėtų atsirasti ant galvos .
    Kabelių parapijos emuziejui parašiau:
  „Ačiū, Danute, mane labai krustelėjai. Kaip ir Jonas.  Daug nenuveiksiu, bet truputį sukrutau. Ir dabar atsikėlęs bandau pasidairyti po Kabelių parapiją. Sudomino ir tavo rašinys apie Senovę. Irgi norėtųsi kažkaip atsiliepti, bet bijau pažadų kaip ligos... Mirties nebijau, o ligos bijau... “
Atsiliepė:
  „Matyt, mes su prof. Jonu esame gera komanda☺. Darykime tai, ką šiandien galima daryti. “
  Puiku, pagalvojau, o kodėl man neišėjus su ja dabar pasivaikščiot? Arba kad  ir dieną kitą anksčiau, pavyzdžiui, pirmadienį..

      ____Su parapijos emuziejumi ir Pylipuku _____

  – Buvau pirmadienį Musteikon – pėsčia, grįžusi į Kabelius dar užsukau po Užuraistę pasižvalgyti. Nešiausi pagautą tokią sunkią mintį, kad ji turėjo lengvėti tik kuo ilgiau einant.,, Mes pergyvenom daug kunigų, direktorių, cik mūs niekas nepergyvena, „- sakė musteikiškis Jonas Balevičius. Kiek daug prasmių šiam trumpučiam ir paprastam sakiny! Kiekvienu žingsniu priešinausi tam,, mūs niekas nepergyvena“ - juk pergyvenu, oi kaip pergyvenu, kai tik pirkios duris praveriu ir pirmą žodį pagaunu.
  O dabar žiūriu, kad tokia ne aš viena. Ir tu, Pranai, savo žmones delnu priglaudęs - kaip paukščiukus. Ir kiekvieno giesmė vis kitokia.
Duos Dievas, gal dar kokį balsą Jums iš Šklėrių parnešiu, kad galėtume juos pergyventi - kiekvieną savaip...

  Nedaug praėjo laiko, kai išgirstu žvirblį nepanorusį būti juo. Dabar jis jau Pylipukas.
– Kas  atsitiko, Pylipuk, aš nuo žmogaus bėgu atgal į beždžionę, o  tu toks mielas paukštukas. Kaip čia taip, a?
  – Gerai,  kad  prisiminimai padorūs palanko, o  ką daryti  man, –  atsiduso Pylipukas kaip senis, daug gyvenimo metęs: – O ką daryti  man? Tebeskamba a. a. tėvulio žodžiai“: „Jie“ abu labu tokie – vieni daužė, šaudė naktį, kiti dieną... Sakydami, nemanyk, kad esi gudresnis neprisidėdamas prie kažkurių vienų. Ką daryti, jei vieno tokio „stribo“ dėka mano tėvui pavyko išvengti tremties, o mama sakydavo vaikams, ganiusiems karves ir žąsis: „Jei pamatysit ateinant nuo miško vyrus, bėkit į javus, kriskit ir šliaužkit tolyn?
  – O ką man daryti Pylipuk?  Eilėraščius gražius rašyti, ar kaip?
  – Maniau, kad, dzieduli, išėjęs į beždžionę? O dabar, jeigu „Jie“ abu labu tokie, tai blogai – trečias laimi... 
Iš toli buvo girdėt, kaip sužvengė žirgas Ygaga. Sukako 25 metai,  kai į kelionę  išvažiavo Radijo karieta, o jos vežėjas per visą Lietuvą žiojo:
Trepsi  žirgo kanopulės,
Girgžda karieta,
Ar tu, seni, pasigėrei
Ar širdis jauna
– Karieta? Radijo? – truputį sukluso ir Kabelių parapijos emuziejus.