Proza (Pro) dar labiau užlošė galvą. Atrodė, kad taip todėl, jog sustojusi ties medžiu, kuris it statmuo aukštai pakilęs į viršų. Reikėtų atokesnės vietos, kad atsirastų akies matomumui nuožulnuma, jo viršūnei pamatyti. Tačiau ji to nedarė, o ir nereikėjo. Buvome apytuštėje vietoje, „ ties sodyba už burokų lauko, kur vidiniame kieme pamestas žabų kūlys ir senas šulinys iš žemės stirkso. “ Tačiau vėlgi, ar kas trukdo matyti ne tai, kas yra, o ko nėra, bet norima pamatyti. Prozai – priešingai negu man – reikėjo dangaus aukštumos, jame sumerkto aukšto miško, o man – tolumos, nukritusios po kojomis. Žiūrėjau į Margionių pusę ir buvo apmaudu, kad nesugebu jų pamatyti. Tačiau bet kaip juos, taip „kaip noriu“ pamatyti irgi neturėjau teisė, nes J. Grigas buvo taręs:
„Prisimenu, Pranai, kaip partizanus po mūšio prie siauruko stribai vijosi jų pėdomis iki Margionių. Ir pasivijo... “
– Taip, taip, ir pasivijo. – neginčijau, nes ir siauruką Jonas žinojo geriau, įvardijęs jį kaip „Marcinkonių – Gudo šalies“ siauruku. Miško jam, Gudo šalies miško reikėję, o ne Musteikos.
Tyli proza, tyli poezija, tyliu aš... Tik burna tai žiojasi, tai čiaupiasi it norėdama atsiminti jos padainuotas dainas. O dabar tą, reikalingiausią – partizanų.
„Jauni partizanai grįžo syk iš mūšio... “
Atrodo, kad ji netoli, kaip tada, kaip pirmą kartą išgirsta. O paskui giedota, giedota...
– Nagi, vyrai, gal giesmę, a? Gal Margionių, a? – neretai išgirsdavau kažką iš gretimo Margionims Šklėrių sodžiaus ir vyrai giedojo, giedojo... Šklėrių sodžiuje dažniau į dainą parodydavo kaip giesmę. O kai vyrai nutilo, giesmė dar – ne; ją išsinešė po laukus laukelius giedoti piemenys. Saldu būdavo ankstybą rytą užsimiršti ir pabūti su vyturiais. Pasitaiko, jog savyje (Savęsp) nepatikiu, kad viskas taip toli, kad Šklėriams reikia ir Grigus skolintis, bet gi, matyt, ne šiaip sau ir Kabelių parapijos emuziejus atsiradęs. Ateina ir sarmatija ot, kad ir mudu su Jonu:
– Gaila, kad tie prisiminimai ir lieka tik Jūsų abiejų. Nuskurdinsite kitus jais nesidalindami.
Ir ką pasakyti?
– Nepyk, Danute, pasitaisysime, – sakau nuo savęs, tačiau žiūrėdamas ir į Joną. Ir tikrai, suskatęs pasitaisyti, bet... kaip? Čia toks reikalas, kad nei Pro (proza), nei Poe (poezija), nei muzika neužrašysi. Ir tai ne todėl, kad nesinorėtų. Čia toks reikalas, kad muziejai greitesni už mane
Laikau rankose paklausimą (tavo, Danute, tavo):
Laba diena, radau tokią informaciją apie Lietuvos kariuomenės karius savanorius: Karlonas Jonas, Adomo sūnus Gimė 1901 01 21 Šklėrių k. Marcinkonių vls. (Varėnos r.). Tarnavo sav. 1920 06 19–1922 10 06. 1928 m. gyv. Trakų apskr. Vievio stotyje. Apdovanojimo liudijimas Nr. 1781, išduotas 1929 03 20. Gal jis Jūsų giminaitis? Gal turite jo nuotrauką?
Ir ką atsakiau?
GAL jis mano giminaitis, GAL. O nuotraukos neturiu.
O šiandien štai tikiuosi, kad rytoj, išėjęs į Sausio 13-ją, aš jį ten sutiksiu. Galbūt sutiksiu jį ten kartu su Šviestuvininku ir Žibintininku. Kai pats jau tiek šviesos neturi, džiaugiesi, kad sugebi prisiglausti prie šviesesnių.