Kalbamės lyg tuštumos ir plokštumos,
bijodami, kad tik niekas jokiais būdais
įvykti tylai, kuri parblokštų mus
vienas prieš kitą lyg nepabudus,
nesutrukdytų ir tąsyk mes,
matau, išsiskleistume aukso vilna ties
nuostaba – lyg žinojimo pasekmės,
lyg slėniai, kuriuos apšviečia pilnatys,
aiškios ir tuo pat metu dvigubos,
tikrumo pojūčiai
ir po to dar ilgai gyvi gi bus,
kartosiu – tebekvėpuoju čia
tavo oro pašvaistes,
įvirpintas paukščių sparnais, tą
skliautą, kuris, žvaigždes iššvaistęs,
gamina žvilgsniui ilgesio maistą.