Diemedis

Įspėjimas: Šis kūrinys yra S. Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ fanfic'as. Toliau skaitykite savo atsakomybe.

*

– Susitiksime čia, – pasakiau.

Paskutinį kartą žvelgiau į jo gilias žalias akis, paskutinį kartą glosčiau jo ilgus, juodus kaip naktis plaukus, paskutinį kartą jaučiau jo tvirtų rankų apkabinimą. Čia, kryžkelėj, šalia žydinčio diemedžio, tariau jam sudie. Jis iškeliavo... Jis sakė, kad sugrįš. Aš pažadėjau jo laukti. Ir savo pažadą tesėsiu...

Stebėjau nutolstančią jo nugarą. Jam išnykus už horizonto, atsisėdau ant žemės, patogiai įsitaisiau kvapnioje pavasario žolėje, atsirėmiau į diemedį, ir įsistebeilijau į horizontą.

Bet juk jis negrįš!


VASARA

Geltona žolė lengvai šiurena, glostoma perkaitusio vėjo. Gera stebėti judviejų meilės šokį. Grakštūs žingsniai, viliojantys palingavimai, pašnibždomis tariami meilės žodžiai...

– ... o vasari...
– ... mano meile...
– ... nelenk manęs taip žemai...
– ... tavo toks liaunas liemuo...
– ... aš išdžiūvau...
– ... tu kaitini mane kaip niekada...
– ... nepalik manęs...
– ... jis sugrįš...

Tyla.

– Jis sugrįš.

Žalias žiogas ant mano kairės kojos nykščio. Nemirksėdami žiūrime vienas į kitą.

– Jis sugrįš. Lauk jo.

– Jis sugrįš. Laukiu jo. Jis negrįš. Aš nežinau. Vis tiek laukiu jo. Nebeturiu ką daugiau daryti. Vakar verkiau, ne, raudojau. Dėl to diemedis toks žalias. Dėl to žolė taukia sausa. Dėl to vakar degė mano namas, negrįšiu... Laukiu. Ką daugiau daryti, ką? Lauksiu, kol jis sugrįš. Jis negrįš...

Baltai plieskė saulė. Vaiskiai mėlynas dangus grasino prarysiąs žemę, iš kurios stiebėsi perdžiūvusi žolė. Nelijo. Žalio diemedžio pavėsyje sėdėjo mergina ir kalbėjo. Aplinkui nebuvo nė gyvos dvasios. Tik tylus meilės šokis. Ji laukė.


RUDUO

– Atėjo ruduo, ir kraujas nudažė medžių lapus...
Išskrido paukščiai, palikę apleistus lizdus...
Į upę patekęs upelis jau niekada neišdžius,
O meilė be žodžių tvirtesnė už meilės žodžius...

Čia merginos daina nutrūko. Lėtai leidosi klevo lapas, lyg mėgaudamasis vienintele galimybe pasijusti paukščiu. Medžiai žydėjo auksu. Skruostu riedėjo ašara. Kaptelėjo ant žemės. Tada kita, dar viena, ir dar... Lijo.

– gr... gr... gr... gr... gr... – kažkur tolumoje. Žvilgsnis į dangų.

– gry-gry-gry-gry-gry – būrys pilkų žąsų taisyklingu trikampiu skrodė tokią pat pilką erdvę, į kurią žmogui pakilti – nevalia.

– grįš! grįš! grįš! grįš! grįš!

– NE! – suklykiu, tą pat akimirką pakyla baisus vėjas, parklupdo mane prie diemedžio, atleisk, laikausi jo įsikibusi lyg baikštus vaikas stipraus tėčio skverno, apsaugok, vėjas išdrasko trikampį, jis padrikai nusileidžia pievoje, užsimerkiu, bijau, darosi šalta, dangus raudoja, kaukia, nepyk, girdžiu, kaip lūžta pušys kitapus kelio, mano sesės, aš taip bijau, o jis negrįš, nors ir pažadėjo, iš ten niekas negrįžta, o diemedi, saugok mane, aš saugosiu tave, labai bijau, ir šitaip atėjo


ŽIEMA

Šalta.
Aš stoviu
Krentančių snaigių šėlsme.
Tu ateini,
Matau Tave,
Ir man norisi šaukt Tavo vardą — —

Bet garsas užšalo, negali ištrūkti,
Noriu išskėsti rankas ir Tave pasitikti —
Bet sušalusios šakos negali paklusti,
Noriu aš bėgt pas tave, noriu aš bėgti! —
Bet šaknys... jos žemėj... negali judėti.

Tu ateini!
Matau Tave!
O Tavo rankoje —
Kirvis.


PAVASARIS

dun dun
Mano širdis
dun dun
Aš gyva?
dun dun
Lyja
dun dun
Griaustinis. Mano širdis. Aš gyva?
čir vir vir
Pavasaris
čir vir vir!
Metas pabusti!
skleiskis, žydėk!
Tiesiuosi, keliu rankas
šakas?
Į saulę, lengva kaip niekad
dun dun
Perkūno žirgas buvo juodas
dun dun
Saulė tokia šilta, tegu glosto mano baltą
pilką?
Odą
žievę?
Nuogą
tu esi
Matau
skleidiesi
Kažką
dun dun
Tolumoje
žydėk!
Perkūno žirgas yra baltas
dun dun
Balta – tai sniegas
buvo
Angelai
esi
Suknelė
nebus
Aš gyva?
taip
Griaustinis
ne
Mano širdis
nebeturi jos
Tavo akys žalios
kaip tavo lapeliai
Tavo plaukai juodi
kaip mano liūdesys
Tavo stiprios rankos ant mano liauno liemens
kamieno
O mano ašaros
balti žiedeliai
Vis krenta
krenta
Į žemę
ašaros
Neverk...
grįžau
Sulaukiau
... ne.