*140912282018

Taip ir vėl palieki Klaipėdą.
Taip, be sentimentų, taip ir šį kart jau paskutinį.
Taip žinodamas, jog čia vėl grįši, vėl nežinia kada.
Taip it čia niekada nebuvai, it jos ir nebuvę.

Kartu su Klaipėda palieki mišką, į kurį nueiti nespėjai,
Kartu neužšalusias marias, nendres ir gulbes giedančias toli horizonte.
Palieki lygumas, ramybę, gyvį, kuris auga tavyje,
Vardan to, vardan ten, kur būti, ten, kur ir lemta.

Tyla. Aidas, galvoje.
Ir vėl tu klaidoje ir vėl tu nusidėjęs,
Ir vėl Dievas, neatėmęs tau klydimo teisės.
Vėl sunkią naštą tau ant pečių,
Vėl ūkanotą kelią, vėl paslėpė,
Taką pas save, taką namo.

Taip, gal mes esam tie,
Tie įkvėptieji mutantai,
Niekada neruošti masinei gamybai,
Tie, perkeisti gyventi, tie,
Per reti išnykti.
Mes, žengiame į priekį nežinomybe,
Tikint, kad kažkas ar bent kaži kokia galia,
Temdo tolimą šviesą,
Tunelio gale. 

Mutantas paliko Klaipėdą,
Taip, kaip anuomet palikdavo jas,
Kaip, pasislėpė miške nuo miesto,
Taip mieste nuo žmonių,
Kur paleidę į jūrą žirgus,
Kur klydo tarp kaukėtų siaubūnų,
Tų, kuriems neramu.

Galbūt čia ir mirs tas,
Kuriam nelemta gyventi,
Galbūt mirs ir tas,
Apie kurį pranašystė.
Gal ši kelionė paskutinė ir
rojui ir Klaipėdai, miškui ir marioms.

Garaže užlipę į palėpę žmonės nežinos ką daryti.
Mėlyno kambario jau nebėra.
Išeis į gatvę,
Spindulio šviesos,
pamatyti.