Rašyk
Eilės (71350)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







        ... irgi negalėjau patikėti, kad būdami rūsyje, galėtum sugrįžti atgal. Ne tiek to kelio – per tris dienas atgal. Nedaug. Daugiau sugaišau, kol atsikvošėjau ir, prisiminęs Morzę, pasiunčiau per „Rašyk“ teritoriją žinią, kad pavyko...
  – Negi? – dar vis abejojau, bandydamas pasitikrinti adresatus: – Kam pasiunčiau? Visam pasauliui, Visatai ir... ir...  Jau kažką ir užmirštu. Net savyje. Ar ne per greitai?
  – Ir... ir...  gali dėl to nesijaudinti, – vėl pažinau „tegyvuoja“ neseniai šaukusį šauklį, o jis pats kaip mano galvoje papūgos Nadežda ir Potjė  – be jokio regimo abrozdėlio. O girdžiu. Girdžiu, beje, taip, kad suprantu, jog ir neturėdamas ausų išgirsčiau. Išsiųsta žinią  irgi priminė taip it perskaitydamas jos tekstą.
  „Pavyko sugrįžti šiek tiek atgal, į spalio 1-ją. Su tuo ir sveikinu save. Gal pavyks apsieiti be švenčių, stebint jas iš toliau “
  – Dievas esi. Negi todėl vengi pasakyti savo vardą?
  Dabar jis buvo tylus, regis, tylesnis už Nieką, bet vėlgi tik klausyk:
  – Betgi, Pranuci, susikalbame, – pasakė jis, – o kad ne Dievas esu, taigi pats turėtum susiprasti. Kad ir stebint mane čia, jau sugrįžus į  spalio 1-ją. Neįtikėtina, kad pritrūkau paties savęs dar kartą pašaukti. Suprask gi. Ir kvailys galėjo taip padaryti, o  aš... – lyg guodėsi, lyg teisinosi, bet neužmiršo žmonėse kalbamos tiesos ir ūmai ankstesniu šauklio balsu tiesiog į veidą:
  – Tegyvuoja pasaulinė natūralios aplinkos diena!
  – Tegyvuoja, – šoktelėjau iš netikėtumo. Ir suprantu, kad nuo šiol  jau negalėsiu  pasakyti apie jį, jog neprisimenu, kad kada mane būtų užklupęs netyčia. Visąlaik tolerantiškas. Kiekvieną sykį apie  atsilankymą praneša pabelsdamas pajautomis. Ir šit! Tačiau atslūgo taip pat greitai, kaip ir pakilo
  – Nesmagu taip pavėluotai skelbti, tačiau geriau vėliau, negu nutylėti vieną esmingiausią spalio 1 d. ypatumą. Ne tik Dievui tai neleistina, tačiau ir bet kam. Mudviem, vežėjau, taip pat.
  Manęs nenustebino, kad šis nežinomas, bet spėjamas pašnekovas pavadino mane vežėju. Ir tai tik todėl, kad jo balsas man. kaip regėjosi, buvo pažįstamas ir nesinorėjo manyti, kad  galėčiau suklysti. Tiesa, būta ir taip, ir vis dėlto tai dar viena proga jo tapatybės mįslei įspėti.
  – O tai turbūt reiškia – (kalbu apie šį ir šios spalio dienos ypatumą) – kad kada nors mudu akis į akį susitiksime. Man nereikės į tave rodyti, kaip į Suflerį ar, tarkime, kaip į Balsą. Ne krikštatėvis esu gi, neturiu teisės taip, kaip sumanęs, bet kaip kitaip tai parodyti. Vienintelis būdas – įspėti. Turiu teisę spėlionei ir tai darau.
– Tačiau kodėl taip manai, kad  bendraujame ne natūraliai? Yra kokie yra, kokie esame. Kad ir dabar. Nežinia, kaip ilgai taip užtruks, bet pats DABAR nedings. Kažkur, kažkokiu pavidalu išliks, bus.
  – Nesuprantu. Lyg be akinių skaityčiau knygą. Bandau skaityti,  bet... Beje, po tavo šūktelėjimų apie tarptautines ar pasaulines pagyvenusių žmonių, apie vegetarų, apie muzikos ir kavos, apie  architektūros dienas  aš tik ir patikėjau, kad mus pavyko iš  Bobų  vasaros  sugrįžti  į spalio pradžią, į  jo pirmąją dieną. Patikėjau, kad tai ne koks anekdotas, ne nesąmonės išmislas, ne koks triukas su žmogaus gyvenimu.  O dabar netgi pamanau, kad tai reta galimybė šio laiko žiupsnelyje sustoti ir stabėti, stebėti geriau suprantant, kad  ir  praeitas laikas teka iš ten, kaip ir dabarties, kaip ir būsimasis, teka kartu, bet  nauji laikai vis greitesni, greitesni ir jie aplenkia tą, į kurį rodome kaip į būtą
  Stabtelėjau, pajautęs, kad jis, padaręs savo darbą dingsta ar bent ruošiasi dingti.
  – Ar įsivaizduoji apie ką aš čia taip? Aš nelabai. Tačiau vis tiek norėčiau pabūti eilėraščiu. Gal ten geriau susitupėčiau, negu  būdamas vežėju. Gal tuomet ir aš pats save aplenkčiau, kaip laikas laiką (laikai laikus).

Nuplauk žaizdas.
Jei neužgys greičiau,
Užgysią po mirties.
Ir niekuomet nepamanyk,
kad tai auka,
kuri bent truputį šventa –
surinkęs nuodėmes
kaip rytas rasą savimi,
į šitą ugnį eik,
kad dūmai jos
negraužtų gedulu akių, –
        pasistengiau atsiminti iš kažkur girdėto, o daugiau  neišgalėdamas, prašiau: – Tęsk toliau. Suprantu, kad Eilėraščio darbe nereikia dėlioti taškų. Jie jam nereikalingi panašiai kaip Visatai nereikalingos durys. 
  Ne, dar jis nebuvo išnykęs. Dar girdėjau:

Žvaigždės ne tik užsidega,
bet jos ir gesta.
Ir – ką? ar tai blogai?
Štai ši, Žeme patapusi,
su duona paukščiui, medžiui,
su Adomu ir jo Ieva.
Aukščiau, Pranuci, nosį,
net ir akmuo keliaujančiam kaip karieta.
Į rūsio sienas jų sukrauta nemažai.
Dar susitiksime, 
o kur ir kaip –
ar reik dėl to čia triukšmą kelti?
Po amžinybę klaidžiojant
ir Ygaga pavargsta žvengti...
O pailsėjęs – ar girdi? –
skardena dangų lig tavęs,
o ir visų, kas jo sugrįžtant laukia.
        Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)
2018-12-21 12:55
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 01:33
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-22 09:22
Žillis_
Iš kelionių į save ir ne tik...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-21 16:54
Vetra Vika
Tarsi savo rankomis išaustą raštuotą drobulę ant šventinio stalo - pamąstymus ir pajautas:
,,...Nuplauk žaizdas.
Jei neužgys greičiau,
Užgysią po mirties.
Ir niekuomet nepamanyk,
kad tai auka,
kuri bent truputį šventa –
surinkęs nuodėmes
kaip rytas rasą savimi,
į šitą ugnį eik,
kad dūmai jos
negraužtų gedulu akių, – ..."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-21 14:00
Juozas Staputis
Kaip visada glūdi žm0giškumas, atjauta ir tikėjimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą