tave radau

Neabejok,
aš kada nors tave pamiršiu,
nors tu buvai gyvenimo ašis.
Manei, maldausiu,
spausiu viltį saujoj?
Nė velnio,
tavo vardas – užmarštis.

Tikrai žinau –
ištrinsiu tavo veidą,
nors man pasaulį perskėlei pusiau.
Iki tavęs nebuvo nieko tikro,
o po tavęs
lyg dykumoj išdegintoj likau.

Jau pavargau,
mokėjau didžią kainą
už tai, ką sieloj akmeniu slėpiau –
kad taip giliai tavy galiu nuskęsti

... nuo dugno atsispyrus
vėl įkvėpt bandau...

Tiktai dabar
gurkšneliais gersiu laisvę –
dangau, ko galim trokšt daugiau?
                    ****
... tik vėlei šiltą ranką rankoj spausti –
ne lūpom, širdimi kuždėti –
aš tave radau.