Šilta, jauku

Šilta, jauku pasėdėti ant sofos,
Knygą skaityt įsisukus į pledą...
Lietus tiktai tyliai palangėm barbena,
Atsisveikinant rašo jis savo sonetą.
Melodija jo apie liūdesį mena,
Žiemos artėjančios baltąjį sapną.
Rimus jis dėlioja palangėmis dailiai
Ir štrichus pailgus ant stiklo išrašo.
Kodėl jis tą patį kartoja, kartoja
Morzės nebylios taškelius ir brūkšnius...
Tikriausiai todėl, kad suprasdamas žodį
Aš įsiminčiau. Tame paslaptis.
Per liūdesio muziką greit užmigau aš.
Lietus man pagrojo ir dingo kažkur.
O kai iš ryto pažvelgiau pro langą –
Elegantiškai sukosi snaigės ore.
Ką atsisveikinant sakė lietus man,
Prieš žiemą išeidamas vakarą tylų?
Jis kvietė mane susitikti iš naujo.
Kada? Tik pavasary, kai jau žemė nubus.
Lauksiu aš to pasimatymo kantriai
Skaitydamas knygą jaukiam kambary.
Jis vėl man pagros savo nuostabią country –
Vėl morzės taškeliai, brūkšniai pasvyri...