15. Staugė kaip Gedimino sapne vilkas

    – Vėluoti jie moka, o kad anksčiau nors kartą pasirodytų, tai – ne. Nors karietą siųsk...
  – Karietą? – suklusau išgirdęs taip prašnekusią Eivydę. Kalbėjo tik pati sau, bet žinojau, kad ji kalba apie Pranciškų ir Mąstautą, anuos du dienos varduvininkus, su kuriais pasibūti buvome jau įpratę ir organizuotumo prasme buvome drausmingesni negu Bobų vasara. Nebuvo naujiena, kai anksčiau ar vėliau ji užgriūva Dzūkijos šilinius.  Atrodė, kad bobikės netgi nežino kaip atrodo spalio 4 d. kalendorių lapeliai. Mūsų gi ketvertukas, kad ir valandai, kad ir pusvalandžiui, tačiau visuomet susieidavome pasibūti, pasilabinti. Šis įpratimas  apsiedavo be geno kaip pavelėjimo priemonės, bet taip tęsiasi nuo  jaunesnių metų, kai dar mėgdavome į save pasižiūrėti kaip į Aleksandro Diumos  muškietininkus ir taip iki dabar, kai atrodo, kad grįžti atgal jau smagiau negu strimgalviais pulti į priekį. Nepuoselėjome minties, kad tokia susitikimų tradicija būtų perduodama ateinančioms kartoms, tačiau kol dar patys tokie, kokie esame – tebūnie tokia valia! Ir tokį nusiteikimą labai sustiprina Vatikanas, atsiradus ten popiežiui Pranciškui.     
  – Nereikia ir jos, karietos, užmiršti, nereikia, Pranuci. Betgi dar prieš valandžiukę pati nežinojau, kad toks reikalas galvoje sunoks? Riekia mums bent dienai kitai sugrįžti atgal. Reikia. Tačiau kaip tai padaryti, dzieduli? Ir prašau į atsiminimus man nerodyti. Turime atsirasti laike, iš kur panoramą regime ir ją transliuojame smegenimis, – pakalbėjo Eivydė, o tuoj atsigręžusi į Poe ir Pro, jau visu balsu:
  – Ėgė, senmergės! Neužsimirškite, kad judvi pirmiausia esate poezija ir proza. Ar girdėjote, ką pasakiau dzieduliui.  Mums reikia sugrįžti  atgal. Bent dienai, bent kitai...
  – Senmergės girdi, – atsiliepė Pro, – tik nežinome, kodėl reikia  sugrįžti atgal, kai nuo Jėzaus Kristaus ir aibę dienų iki jo esame užgulusios savimi.
  – Iš tikrųjų, kodėl? Ką galėtume veikti poroje dienų, kai tokią laiko užgultį pradėjusios nuo pirmo ištarto žodžio, – linksmai liudijo Poe. – Pavydėk, Eivyde. Tačiau tai nepadės.
  – Nuostabus dalykas būti senai mergai ir gimdyti, gimdyti, nepaisant ar su šimtamečiu diedu miegotumei ar su Aleksandro Diumos muškietininkais. Štai ką reiškia Dievo dovana iš jo paties rankų, – pasakė atsidusdama Eivydė, tačiau pašnekesio nepaliko. Priešingai, iš jos burnos pasigirdo dar mano ausims negirdėti dalykai. Matyt, kad ir Poe su Pro to nesitikėjo.
  – Betgi žmogaus dalioje yra dar vienas  dalykas – nešioji, nežioji,  o  pagimdyti nemoki, nesugebi. Staugiu kaip Gedimino sapne vilkas, bet anas Vilnių  išstaugė, išdejavo, o  aš... Pavydžiu jums, nepradėtosios, tokios dalios – gimdyti, gimdyti, gimdyti...
– Valodia irgi kažką panašaus sakė, – pabandžiau tapti pašnekesio  dalyviu, – Mokytis, mokytis ir dar...
  – Taip, taip,  ir dar kartą mokytis. Tačiau jis turi laiko ir mokslus gali  tęsti Grūto parke. Mums su laiko striuka. Todėl ir sakau, kad mums reikia sugrįžti atgal... kad sužinočiau, jog  tai įmanoma. Jog toks  dalykas irgi yra ir žmogau dalioje. Ar suprantate apie ką kalbu?
  – Ar manai, kad sugrįžusi ten pagimdysi?
  – Betgi, nepradėtosios, skęstantis ir už šiaudo griebiasi. 
  – Betgi ir aš nemanau, Eivyde, kad geistumei tokios aukos dėl  savęs. Kai paseki šviesos greitį tai viena, kita dienelė – neįsivaizduojamai daug.  Protas neapima. Tačiau yra dar aukštesni  greičiai. Tačiau ša, tyliu. Man ir be jų tokie dalykai nesukramtomi.
  – Ir vėlgi, dzieduli: ne kvailiai rodo, kad yra nemenka  tikimybė, jog  nežemiškos ypatos  mus jau suradusios
  – Ypatos? – pakilau klausti.
  – Nenustebčiau išgirdusi, kad tai pirmiausia atsitiko radijo  karietoje. Bent jau tiesa, kad ir aš atsimenu vieną Ypatą, įsigyvenusį karietoje. Ir nesapnuokime, kad gal tai buvo Bladukas, suspėjęs sukurti turbūt daugiau negu tūkstantį ir šimtą apsimetėlio vaidmenų.
  – Viešpatie, kaip toli nukeliauta, –  dabar jau atodūsiu aš, atsitraukdamas atokiau nuo rūsio sienos ir sergėdamasis, kad pro ją neiškrisčiau kaip pro langą. Netgi išgirstu:
  – O! Ir tu čia? Senokai girdėtas.
    Tačiau nesižvalgau, nes atpažįstu patį save jau praėjusiame laike  sustojusį prie lango ir besikalbantį  su...
  –  Labas, Pranuci, – atsiliepė jis. 
  Taip, dar vis jį mintyse vadinau sufleriu, dar vis jis man neįspėta mįslė. Ar įspėsiu?  Labai abejoju. Tačiau neužsimiršta, kad jis iš viso pasaulio vienintelis rodo į mane kaip į „beveik popiežių Pranciškų“, ypatingiau trijų  žodžių  derinyje ištardamas „beveik“...
Sužiurau į Pro lyg tikėdamasis paaiškinimų. Sakytus – rašytus tekstus, kaip ir Poe, išmano ir žino geriau, nes daugiausia jų -  bent  jau  pas  mane – atėję per jas.
[Iš kelionių po Savęsp (Ašašai)]