Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







.
          čia svarbiausia – higiena
                    ar žinote?

                  HI--GIE--NA!


-o dabar – nusiplaukime rankas! - stovėdamas tualete sušunka straublius kairys.
jis tai sako kiek galėdamas aukščiau iškėlęs galvą ir lyg bandydamas iškelti nosį taip aukštai, kad ši pasilabintų su kažkuo iš aukščiau. kad ir su šviestuvu. arba pasiektų gerokai aukščiau pakilusią plaštaką. staigūs, užtikrinti ir visą aplinką užimantys mostai vieną plaštaką iškėlė gerokai virš visko. galbūt nosis su ja nori pasilabinti ir kabantis šviestuvas jai visai nė motais. galbūt nosį galutinai užkniso ta visur besimaišanti plaštaka ir dabar, net nelaukdama svarbiausių personų rinkimų, nosis užsigeidė paimti viršų. „kiek galima“ galbūt pagalvojo nosis ir pradėjo imtis veiksmų. viena yra aišku – nosies motyvai nėra aiškūs. bet visi matome jos pastangas. mato visi, net esantys už nugaros ar kur toliau atsisėdę, nes kaip ir visuose kituose tualetuose, čia yra veidrodis.

„o kur galima toliau atsisėsti esant tualete? “ girdžiu kažką klausiant. „ant kokio tolesnio klozeto“ – norėtųsi atsakyti, bet susilaikau.

straublius kairys grakščiai atlieka visus judesius ir sušunka:
-o dabar – nusiplaukime rankas! – lyg tikrai visi klozetai, net ir tie tolimiausi, būtų užsėsti. bet tualete nieko nėra. ne visai teisingai pasakiau.

žinoma, kad tualete kažkas yra:
yra veidrodis, kurį jau paminėjau
yra kriauklė, net dvi (aš taip pat mėgstu tikslumą)
yra du šviesos jungikliai
yra keturios durys, jei priskaičiuosime tas, pro kurias patenkama vidun
yra pora klozetų, kurie, matyt, nebėra pora, nes kiekvienas gyvena už atskirų durų
bet ne visai aišku, ar kuris iš jų yra „tolesnis“, nes bandant pritaikyti matematines žinias pasidaro aišku, kad viskas priklauso nuo pasirinkto atskaitos taško, nubrėžtos tiesės ir, panašu, kad tie klozetai tiesiog yra nutolę vienas nuo kito. o juk galėtų draugiškai, kartu gyventi, kaip visi
kaip kriauklės
kaip šviesos jungikliai
bet ne
jie visada kažkaip kitaip:
visi kartu, o jie – atskirai

nustokime kištis į kitų reikalus.

-o dabar – nusiplaukime rankas! – stovėdamas tualete sušunka straublius kairys.
jis kiek įmanydamas stengiasi ištiesinti visą savo esybę lyg norėdamas kakta paliesti lubas. ištempta plaštaka žiūri į kaktą iš aukšto, o žvalgyboje paliktas Rodomasis (seržantas Rodomasis) itin švelniu galvos pakreipimu jau sveikinasi su lubas aplipusiomis dulkėmis.

tikra tiesa, tualete nieko nėra.

-o dabar – nusiplaukime rankas! – sušunka straublius kairys.
ir jo rodomasis pirštas (seržantas) pradeda drebėti, ir jis visa savo ištiesinta esybe linksta kriauklės link. jis palinksta 45 laipsnių kampu (sveiki, michael jackson fanai) ir raumeninga dešine koja sutveria stabilų viso gyvenimo ramstį. garsas – didingas. duslus ir su didžiule energija grįžtantis atgal pas tave, atsimušęs į visas sienas. toks dūūnnn.. tik tiek duslesnis. arba gal labiau toks tūūnnn..
lūūnnn skamba itin dusliai. negaliu tiksliai apibūdinti to garso. na, tiek to, tai nėra tas gyvybiškai svarbus pasakojimui garsas.
duslus garsas ir išsitiesęs seržantas jau žvelgia tete-a-tete kartu su čiaupu. straubliaus kairio kūnas toks tiesus ir taip pasilenkęs, jog, atrodo, jau girdi prisišvartuojant didžiulį keltą, iš kurio šis tiltelis turės išlaipinti keleivius.
gyvenimo ramstis nebeskleidžia jokių garsų. dar viena akimirka ir tada – VANDUO!

-o dabar – nusiplaukime rankas! – sušunka nepriekaištingai išsitiesęs straublius kairys ir nepriekaištingai ištiestu smiliumi, tokiu vikriu, kad net beveik nepastebimu judesiu, paleidžia smarkią vandens srovę, prieš tai smilių teleportavęs iš dangaus aukštybių.

vandens erdvėlaivėliai skverbiasi į straubliaus kairio neįvardijamos spalvos švarką. techniškai tai galima pavadinti paltu, nes į gumą reinkarnavusi vilna begalines švarko kišenes buvo švelniai padėjusi ant batų ir net patarė stipriai laikytis įsikibus į batraiščius.
iš vandens erdvėlaivėlių išsilaipinusios vandens molekulės nusprendžia čia įsikurti dėl žemų degalų kainų ir greitai išmokusios naudotis internetu užmezga ryšį su kitais, išsilaipinusiais iš labai panašių erdvėlaivėlių
kūrėsi draugystės
prasidėjo šeimų važiavimai kartu atostogauti
geriausių vaikystės draugų santuokos
ir
greitai nebeliko jokių praeities ribų tarp visų erdvėlaivėlių.
susikūrusi bendruomenė rengė rinkimus, ėjo balsuoti ir išrinko vieną vandens molekulę prezidentu, ir išrinktas prezidentas sakė viešas kalbas, ir turėjo keletą asmens sargybinių, ir visa kita vyko taip, kaip vyksta iš tikro. rinkimai vykdavo labai dažnai, nes prezidentas tiesiog išgaruodavo, o man jau dabar įdomu - kas bus kitas.

-o dabar – nusiplaukime rankas! – tualete sušunka straublius kairys
ir smiliumi lyg ietimi nusitaikęs, prieš tai dusliai treptelėjęs koja, palinksta prie kriauklės ir taip smarkiai paleidžia tekėti vandens srovę, kad jo palto sagos pradeda gailiai verkti.
prisiminusios
visus, su kuriais ryte susisegus vakare privalėdavai atsisegti
visas, kurios, greitai šokant iš automobilio, nes kažkur jau smarkiai vėluoji, žengdamas itin platų žingsnį, net negalvoji apie tą paskutinę, tyliai, lyg tik sau, pokšteli ir niekas niekada nepamato, kaip jos ėmė ir vieną akimirką dingo
ir dar dėl
visų, kurios, atskirtos nuo savo šeimų prievarta turi gyventi švarko rankovėje, kai širdyje jos – baltų, neprieškaitingai išlygintų ir su krakmolinta apykakle marškinių pirmoji saga.

ir, atrodo, jis žvelgia į save veidrodyje ir kalba. nesu tikra, aš ten nebuvau.

-o dabar – nusiplaukime rankas! – tualete sušunka straublius kairys staigiu judesiu pakišdamas rankas po itin smarkia vandens srove.
rankas... čia ne visai tiksliai pasakyta. straubliaus kairio vardas turėjo itin aiškią reikšmę. dešinė jo ranka baigėsi ne plaštaka kartu su ilgu smiliumi (seržantu), o šiek tiek susiraukšlėjusiu, tamsesnės spalvos ir su apatine lūpa esančiu pusiaukelėje į Alkūnę, straubliu.

kad tik kas galėtų pasakyti, kodėl taip atsitiko.


SUNKUMAI DARBE


labai nuo savęs atkišus šlapias rankas, vengiant sušlapinti kišenes ar jų turinį, straublių kairį ištinka pirmasis sunkumas (kad mes esame straubliaus kairio darbo vietoje išaiškės vėliau, bet aš, jums norėdama padidinti malonumą, užsimenu dabar) darbe. tokį susiraukšlėjusį straublį turėtų būti sunku išdžiovinti, o jo raukšlėse palikus nors vienintelį vandens erdvėlaivėlį kyla milžiniška rizika tapti šlapia bala, kai po kurio laiko iš to vienintelio erdvėlaivėlio išsilaipinusios vandens molekulės atras interneto ryšį ir prisijungs prie 60 mln. sekėjų turinčios grupės visai šalia palto pirmosios sagos.
bet tas ant sienos kabantis aparatas visai nenori padėti, nors pats jis egzistuoja vien todėl, kad kažkas kažkam būtų patogiau. I-AU. užsispyręs aparatas atsisako pajudinti nors vieną savo seržantą, o rankšluostinis popierius dėl savo nekaltos spalvos negalintis nuspręsti, kieno pusę palaikyti: aparato ar drėgno straubliaus kairio straublio, tiesiog išnyksta vos kažkas, o ypač – šlapias, jį paliečia.

-kaip nemalonu. – atsidūsta straublius kairys po eilės nesėkmingų bandymų nusišluostyti rankas.
todėl darbe su juo beveik niekas nesisveikina. norėdami išvengti bet kokio įmanomo šlapio sąlyčio su straubliu, visi stengiasi straubliaus kairio išvegti koridoriuose... kartais dar stengiasi išvengti prie tarnybinio įėjimo ar pirmo aukšto rūkyklos, kurioje dūmai yra visateisiškai priskiriami į „sienos dažų sluoksnių“ grupę. dar nuo tada, kai rūkyklos siena buvo antrąkart nudažyta, straublius kairys čia niekam nespaudžia rankos.
šio teatro pastatas jau šitaip beviltiškai ir nesaugiai atrodo, kad niekas čia neužsuka net pasislėpti nuo lietaus.

-kaip nemalonu. – atsidūsta straublius kairys šlapią ir beveik egzistuoti nustojusiu rankšluostiniu popieriumi apkibusį straublį tiesdamas kelnių link. voliodamas straublį aplink koją, teatro darbuotojas, lyg akimirksniu užmiršęs ką tik pilną užsėstų unitazų salę žavėjusią graciją ir atsukęs visiems pakeltiems dangčiams nugarą, palieka ją dar kartą nenusilenkęs. išeidamas užgesina šviesas.

beveik antrą odos sluoksnį turintis straublys pačią pirmą susilietimo su neištikimu šviesos jungikliu akimirką pajaučia tą ypatingą viso gyvenimo prasmę pateikiantį kirbėjimą ir tą pačią akimirką jie jau gyvena svajonių, lygiai tokioje, kokia buvo skrajutėje, viloje, dėvi derančias pižamas ir vienoje piniginėje kūrena šeimos židinį.

išeidamas visada užgesina šviesas. straubliui kairiui dar nė karto neteko to atlikti pakartotinai, kai pirmas šūvis nepaliečia taikinio. šlapias straublys nepriekaištingai prisiliečia prie net intymiausių šviesos jungiklio vietelių. bet tokiai neabejotinai sėkmei reikia tinkamo pasiruošimo ir prieš kiekvieną šviesos įjungimo ar išjungimo procedūrą straublius kairys smarkiai sumuša kulnais, taip pareikšdamas savo esybės tiesumą, o tą pačią akimirką dešine koja sutveria tokį duslų gyvenimo ramstį, kad visai esybei kyla panika. ir tada – sėkmė!
visiems teatro darbuotojams straublius kairys buvo pasakęs, kad nė karto gyvenime nėra iš pirmo karto nesėkmingai įjungęs ar užgesinęs šviesos. visiems jiems jau nereikėtų klausytis tos dalies, kurioje pasakojama apie tokios sėkmės paslaptį, nes to buvo labai sunku nepastebėti. kaskart, KASKART, visada, turbūt, net kai nieko nėra visame pastate, jis, priartėjęs prie šviesos jungiklio, smarkiai sutrenkia kulnais ir dusliai trepteli koja. ir tada – SĖKMĖ!

dar vienas sunkumas darbe buvo daug bjauresnis už pirmąjį ir straubliui kairiui keldavo nevaldomą nerimą. niekada nebūdavo įmanoma nustatyti, kada tas nemalonumas ištiks. straublius kairys išeidamas visada užgesina šviesas, tačiau ne visada išeidamas paskutinis užrakina duris. iš tikro jis niekada neužrakina durų, tiesiog ne visada išeina paskutinis. straubliui raktų forma yra tokia nepriimtina, kad vien nuo artėjimo jų link darosi koktu. iki dvidešimto dažų sluoksnio rūkykloje straublius kairys bandė savo straublį apsukti aplink raktą, bet jo intymios vietelės taip keistai išsidėsčiusios ir labai įvairių formų, kad pats straublys atsisako veltis į tokią avantiūrą ir lieka prie labiau klasikinio maloninimosi varianto.
keturiasdešimt trečiam sluoksniui džiūstant straublius kairys nusprendė savęs nebekankinti.
išeidamas pro duris jis niekada nebūdavo tikras, kad išeina paskutinis, juk galbūt tualete, ant tolimiausio, kažkas stebi gracingą artistą (interneto pagalba dabar viską galima daryti visur. net nesistebiu, kad šitaip greitai galima per neatsargumą ar išsiblaškius pavirsti šlapia bala... kai šitoks interneto greitis! vos įsitaisius, po akimirkos, tu patenki į sausakimšą neblaivių paauglių prisipildžiusią, visą tavo egzistavimą populiarios grupės koncertą, kurios repertuaras yra žinomas kruopščiau nei TĖVE MŪSŲ ir visa šita minia vis renkasi į tuos pačius koncertus, nes jaučiasi grupės dalimi. akimirka ir tu jau klausaisi pasirodymo visai negirdėdamas paauglių rėkavimo ir neužuosdamas visų susirinkusių gyvenimo bėdelių).

-kaip nemalonu. – atsidūsta sau straublius kairys prieš užgesindamas tualeto šviesą straublį nušluostęs į kelnes. tas
pačias
juodas
nesiglamžančias
ir
žeme besivelkančias
kelnes. kasdien tas pačias, rodos
į juodos spalvos dažų kibirėlį panardintas
idealiai
preciziškai
nesikeičiančias
tokias, iš kurių tik pačiame žemiausiame sluoksnyje esančios padugnės nori pabėgti.
su tomis pačiomis kelnėmis, su kuriomis lipa laiptais aukštyn, ir su tomis pačiomis, su kuriomis laiptais nulipa. išeidamas visada užgesina šviesas.

kokias pareigas užima straublius kairys, nepaaiškės net pačioje pabaigoje.

//
2018-12-09 10:08
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-10 15:42
Damastas
Gali pasirodyti kitaip, tačiau autorės nei žinau, nei pažįstu. O vis dėlto, vertinant, ypač atkreipčiau dėmesį į rašymo kokybę bei įgūdžius, istorijos originalumą, tikslų emocinį foną, turtingą pasakotojo žodyną ir dar daugybę faktorių, kurių neįgalūs rašyk'o kritikai net nesugeba įžvelgti tekste, jeigu jis ne jų skonio arba atliktas ne pagal jų susikurtą "kūrinio" šabloną, arba prašoka jų suvokimo lygmenį.

Geriau išsitaisykite sintaksę savo bedančiuose komentaruose. Bet prieš tai, kai kurie jūsų, dar pasigūglinkit apie ką taip narsiai nusišnekat.

Vien jau už teksto kokybę devym procentų čiabuvių, iskaitant ir "achujenus kritikus", turėtų nusilenkti autorei ir atidziau įsižiūrėt į savus tekstus. Pradėkite nuo mažo, tarkim, - nuo savo genialių komentarų redagavimo, mat kai kuriuos kritikus akis skauda skaityti. Net tuos kelis varganus sakinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-10 09:14
Alicija_
gal būtų įmanoma įžvelgt kokią nors prasmę, bet, o varge, šitiek prirašėt, privargot ir nieko nėra. Palikot skaitytoją gadint akių. 2-
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-09 22:57
Damastas
Kas parašėt kuolą? Nuobodu? Tai jūsų subjektyvi nuomonė. Dabar pat nurodykit savo prozą, net neprašau geresnės, - parodykit bent jau panašaus brandumo tekstą. Na kuris?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-09 18:50
Žilis van Gogas
nuobodu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-09 11:47
Nuar
Galima mėgautis absurdiškumu, tačiau niekada nepavyks pasimėgauti skaitytojui sudarkyta sintakse. Kūryba slypi ne jos iškraipyme vardan išorinio įvaizdžio, bet sumanymo ir jo įgyvendinimo darnoje. Šį tekstą tokiu pripažinti kol kas negalima. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-09 11:05
twentyFour
mėgstate įsigilinti į situacija net gi nelabai patrauklią....
tad kyla nuobodulio pavojus
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-09 10:51
Lui
Lui
Toks jausmas, kad tai juodraštis. Nesutvarkyta sintaksė skaitant erzina, tai iki pabaigos neištempiau. Nors gal visai neblogas kūrinėlis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą