pirmasis

Užmerkusi akis tave matau,
regiu,
kaip vėjas tau sušiaušia plaukus,
kaip plaikstos rūbas ant stipraus liemens,
kreivoką šypsnį,
švarką permestą ant rankos -
aš taip seniai
to reginio išalkus...

Apie tave man ošia
rudeninis vėjas,
žiemos pūga, pavasario lietus,
ir vasaros kaitra,
ji kraujin man įliejo
karštos ugnies - jos niekas neužpūs.

Tu man išliksi toks -
padykęs, susivėlęs,
pačia brangiausia virtęs praeitim.
Jausmų audras priminęs man ten moja
žavus berniokas spindinčiom akim...