*103212032018

Ratas apsisuko, Ir mano puodelis vėl ten pat, kavos aparate,
O anas vėl stovi čia. Čia stovi ant mano stalo. Tik va vietoj Kalno dabar altorius. Tik va puodeliai būna tik du - arba dar nepaimtas arba vėl tuščias.
Kol groja kažkokia sentimentali muzika, o aš rūkau laiptinėje prieš laptopą,
šalia žiemą nutapiusio lango. Ir atspindžiai, kurių dažniaus nematau, peleninės, pelenai, sniegas.

Tuoj išsikraus kompas, o aš užgesinęs cigaretę grįšiu į savo mėlyną kėdę ir žvelgsiu tuščiai į tuščią sieną. Į sieną, kuri laukia drobės. Tada pasipils akrilo jūra, emalės kloniai ir lipniaškės bangos.

Tapysiu tave, arba tave arba jus kartu su mano atspindžiu, kurio dažniausia nepastebiu - šio ekrano kontekste. Tapysiu žiemą už lango, stovintį ore sniegą, peleninę ir pelenus, kol valtelės nosis bakstels į kėdę, kol Kleopas ištiesęs ranką veš užu horizonto. Ten kur nebus drobių, nebus baltų, nebus nė vienos.

Keliaujant klausysim bereikšmės Kalėdų reklamos. Klausysim plieninio tūko dangaus. Stebėsim, kaip pinigai tirpsta, kaip rankos raukšlėjas, kaip žmonės miršta, kaip visą kam dingus lieki tik tu, tu su savo ekranu. Ir vėl ir vėl ir vėl skiemenuoji žodžius, brėži siluetus, kad išgelbėt save ar kitus nuo tos pačios, tos, tos pačios visą pasaulį prarijusios žiemos.

Klupęs ant dešinio skaudančio kelio, delnu drobe, slysti dykuma. Netvarka ši, rodos it proga. Rodos it kelias tapt geresniu žmogumi. Būt, geresniu, kažkur kažkada, ten niekada, kur tavęs taip niekas ir nebematė. Ten kur tirpo tavasis, tirpo vadinamas - Aš.

Čia žengus per horizontą, ant liepto valtelės, kyli paukščiu, ten kur sako rodosi laisvė. Kai sienos visai susitraukė, ten, tu keliauji gilyn, keliauji namo, keliauji atgal pas save.

Žiemą už lango, langas atskyrė.
Pelenų dykumos nebeliečia vėjas.
Ekranui gęstant parašai datą, ale vis dar esi.
Duris uždaręs, vėl, pas drobę
vėl ratu vėl ratu vėl ratu, grįžti.