Kartą gyveno gražutė mergaitė.
Sakė nuo seno: Raudonkepuraitė.
Šoko, dainavo, savimi gėrėjos,
Viską taip darė kaip jai norėjos.
Ir ta mergelė
Dainuodavo tokią dainelę:
„Aš norėčiau būti ožkelė,
Po rasotą pievą laigyti,
Ir tegul močiutė pirkelėj
Nebandys manęs sulaikyti. “
Jeigu surastų aviną ožkelė,
Nusiramintų jos jautri širdelė.
... Ir geras avinėlis ir slaugus,
Apgint nuo pikto vilko negalės –
Tai be-be-be-be-bendrakeleiviu pabus.