Juodraščiai Geltonraščiai Skaidraščiai

Kai rašiau geltonąją,
juodraščių nereikėjo. Geltonąją,
nors ji ne visiems,
lengva rašyti be juodraščių,
galima išmokti didelei apimčiai
ir apsieiti be jų, kai 
rezultatas laimi prieš kelionę lyg
pirktum pigiausius ledus ir, savaitei praėjus,
į klausimą – ką pameni, ledai
nepatektų į atsakymų antrą šimtuką po
juodraščiais juvelyrikai ir kosmetikai,
kartais – griuvėsiams, kurie nuostabūs,
kai įdomu prasilenkti su savo griūčių personažų
šešėliais, prieš rašant per smulkiai tikrus testamentus
vieną po kito, šie juodraščiai – viskas apie mane patį,
kai laiškus rašiau, jų neišsiunčiau,
nes buvo per dideli net kaip švarraščiai,
o jų juodumas turėjo per daug Per,
kai rašiau nuosprendžius, jie
buvo ilgesni, negu bausmių metas,
vien, skaitant balsu, juos išklausyti užtruktų ilgiau
už gėdos akimirkų sumą,
bet buvo ir juodraščiai brangūs.
Tie, iš kurių bandžiau išeiti
į eilėraštį apie protą,
skaidrieji tie.