pokalbis su 15-mete kaimynų dukra

sklendžia vakaras jaukia tyla
užpildydamas ribą tarp šviesos ir tamsos
mėgstu tą laiką
kai dar nepasitraukė diena
ir negimė naktis
kai prieblandos paslapty bręsta mintys
bijančios šviesos

tada veidrodžio atspindy matau tik savo kontūrą
tai lyg sielos trafaretas
turiu jį užpildyti turiniu
tai dar ne aš
tik eskizas

žaviuosi laiku suliejančiu sankirtas
kai dar ne pavasaris ne ruduo ne žiema
man patinka atspalviai
be pavadinimų 
niuansai
viskas kas neturi
įvardijamų formų

tai taip panašu į mane
aš kaip vanduo
ieškantis savo indo

dažnai nesuprantu ką jaučiu
ieškau atsakymų
kažko tikro
pasaulyje kuris toks
bauginančiai paviršutiniškas

mąstau
kad jį suprasčiau

gyvenu kad pasaulis
suprastų mane