Rašyk
Eilės (71994)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 355 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Povilas nervingai vaikščiojo pirmyn ir atgal statydamas vieną pėdą priešais kitą. Pasiekęs virtuvės langą, jis įdėmiai įsižiūrėdavo kas vyksta už jo, o tada apsisukęs ant kulno, skubėdavo durų vedančių iš jo buto link. Žiūrėdamas pro virtuvės langą, jis bandė surast bet kokį pasikeitimą nuo prieš tai buvusio karto. Akimis jis atidžiai analizavo kiekvieną objektą esantį už lango. Staiga jis pastebėjo, kad nuo medžio šakos dingo prieš tai ten tupėjusi varna. Jis pajuto lengvą azartą ir apsisukęs nuskubėjo link durų. Povilui sugrįžus prie lango, varna jau tupėjo prie raudono automobilio priešais laiptinę. Automobilio durelėms trinktelėjus, paukštis baikščiai nuskrido į šalį. Jis negalėjo pasakyt ar čia ta pati varna, tačiau tai ir nebuvo žaidimo esmė. Jam eilinį kartą sugrįžtant į virtuvę, raudonas automobilis išvažiavo ir buvo beveik dingęs iš jo matymo lauko. Povilas spėjo pamatyti tik jo galą dingstantį už kampo. Sunkiai kvėpuodamas jis atsistojo prie pat lango ir keliais atsirėmė į karštus radiatorius. Grindų lentos sugirgždėjo jam perkėlus savo svorį ant vienos kojos. Vaizdas už lango buvo neįkvėpantis. Tik pilkas ir drėgnas sovietinis betonas ankstyvo pavasario fone. Keli pasenę ir aprudyję kledarai stovėjo sustatyti į eilę priešais laiptinę. Sniegas aptirpęs ir suledėjęs. Negyvas, žiemos nualintas miestas, nepastebimai kėlėsi naujam gyvenimui.

Vaikščiodamas pirmyn ir atgal, jis abi rankas laikė už nugaros. Vienos rankos pirštai vos siekė kitos rankos pirštų galiukus. Jis buvo neaukšto ūgio. Nesiekė nei metro septyniasdešimties. Tačiau ūgis buvo liguistai neproporcingas jo svoriui. Sverdamas daugiau nei šimtą kilogramų, jis komiškai ir sunkiai tilpdavo pro duris. Jo žingsnius, aiškiai girdėjo kaimynai apačioje, gal net ir kaimynai po jais. Ypač vidury nakties, kai išpiltas šalto prakaito, pašokęs iš lovos, garsiais ir greitais žingsniais jis skubėdavo prie šaldytuvo. Žingsnių dundėjimą neretai lydėdavo šuns lojimas ar nuo triukšmo prabudusio kūdikio verksmas iš apatinių butų. Pats jis tiesiog nekreipė dėmesio į prašymus ar grasinimus. Jis nieko kitų neprašė ir pats nenorėjo būti prašomas. Retas, gyvenantis šiame name yra matęs Povilą, dauguma pažinojo jį tik iš pasakojimų. Tas jam suteikdavo mistinio paslaptingumo. Prasilenkti su juo galėjai nebent tada, kai jis eidavo į parduotuvę arba pasiimt neįgalumo pašalpos, bet dažniausiai tai darė kai nieko nebuvo aplink. Jis nebandė slėptis, tiesiog pats nedirbo ir miegodavo beveik iki pietų. Bet net tais retais atvejais, jis sugebėdavo išlaikyt akiplėšiškumą niekad neatsakydamas į pasisveikinimą, niekad nepadėkodamas už prilaikytas duris.

Sugrįžęs prie durų, už jų jis išgirdo žingsnius. Pasižiūrėjęs pro akutę, jis nieko nematė, tačiau niekur nesitraukė. Netrukus, jo matymo lauke pasirodė du vyrai nešini sunkia dėže. Jis patrynė delnais. Vieną ranką uždėjo ant durų rankenos, kita laikė raktą. Tačiau abu vyrai praėjo jo duris ir nuėjo toliau koridorium. Po akimirkos jie grįžo, bet vėl nuėjo nesustodami, dabar į kitą pusę. Norėdamas labiau įsižiūrėt kas vyksta, jis jau buvo bepasukąs raktą, kai vėl priešais jo duris išdygo abu nešikai. Šiek tiek krūptelėjęs, jis atidarė duris jiems nespėjus pasibelst. Abu vyrai buvo jauni ir tvirtai sudėti. Vaikščiot pirmyn ir atgal, nešiniems sunkia dėže jiems buvo vieni niekai. Povilas į juos žiūrėjo su nekantrumu, tačiau jie atrodo nustebinti jo išvaizdos stovėjo sustingę.

- Jums nemoka už stovėjimą, - valdingu ir susierzinusiu balsu pagaliau nutraukė tylą Povilas.
- Taip, - šiek tiek nepatogiai, atsakė vienas iš vyrų.
- Kur padėti? - paklausė kitas.
- Neškit į kambarį, - atsakė buto šeimininkas, rodydamas ranka į praviras duris dešinėje.

Prieškambaryje, kuriame stovint Povilui, šonuose likdavo daugiausia po dešimt centimetrų laisvos vietos, jie abu žiūrėjo į jį. Nejauki tyla, atrodo tęsėsi labai ilgai, tačiau iš tiesų praėjo vos keletas akimirkų. Povilas žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą nešiką.
Gal galite pasitraukt? - pagaliau išdrįso paklaust vienas iš vyrų.

Povilas pasitraukė atgal nieko nesakydamas. Nešini dėže, jie užėjo į kambarį, kur ją pastatė ant grindų. Povilas nusekė jiems iš paskos. Pasirašęs atsiėmimo formą, jis paleido tušinuką kuris buvo pritvirtintas spyruokliniu laikikliu. Tušinukas siūbavo pirmyn ir atgal. Nešikas laikantis formą, įstatė jį į vietą, prieš tai piktai dėbtelėjęs į šeimininką.

- Ko laukiat, arbatpinigių? - paklausė pastarasis.

Abu suraukę antakius išėjo nieko nesakydami. “Matei koks didelis šūdų maišas? ” - pasigirdo už durų. Abu nusikvatojo. Tačiau Povilas nekreipė į tai dėmesio. Jo dėmesys buvo nukreiptas į kartoninę dėžę ant kurios buvo parašyta “Atsargiai, dužtantis daiktas”.

Likęs vienas bute, Povilas atsisėdo ant kėdės ir žiūrėjo į tą dėžę beveik medituodamas. Jis ilgai taupė pinigus, kad galėtų įgyvendint savo svajonę, ir štai dabar žiūrėdamas į dėžę, jis negalėjo patikėti, tačiau ir neskubėjo jos atidaryt. Kėdė rodos iš skausmo, sugirgždėjo jam atsilošus. Užsinorėjęs pagaliau pamatyt, kas vis dėlto yra dėžės viduje, jis atsistojo, ir priėjęs arčiau, nuplėšė jos viršų. Laikydamas rankoje kartono lakštą, jis žiūrėjo į vidų. Pamatęs Juodą rėmą su putplasčio kampų apsaugomis, jis nuplėšė dėžės šonus ir numetė juos už savęs. Juodame ekrane atsispindėjo jo kojos. Pasiėmęs instrukciją, grįžo ant kėdės, kuri vėl suriko jam atsisėdus.

Praleidęs skyrius apie televizoriaus pastatymą ant tvirto paviršiaus ir elektros energiją, jis pradėjo skaityt apie aroma-modulį. “Aroma-modulį (toliau modulį), pritvirtinkite jam skirtoje vietoje - televizoriaus gale. ” Atsistojęs, jis grįžo prie pusiau suplėšytos dėžės ir nuplėšė jos galą. Pasiėmęs į rankas aroma-modulį, apvertė jį. Tai buvo “S-Aroma 369” modelis, vienas iš pigesnių, tačiau kažko geresnio jis sau negalėjo leisti. Įstatęs modulį į jo vietą, jis vėl pradėjo pradėjo skaityt instrukciją. “Kiekvieną talpą įdėkite į jai skirta vietą modulyje, tam naudokitės spalvų žymėjimais ant talpų ir atitinkamai ant modulio. Įdėjus talpą į modulį, turi pasigirst užrakto spragtelėjimas. Jeigu jūsų talpų ar modulio spalvų žymėjimas neryškus, išblukęs ar užraktui nespragtelėjus - kreipkitės į modulio gamintoją. Nebandykite jungti televizoriaus į elektros tinklą esant nesandariai uždarytoms talpoms modulyje. Skysčiui talpoje išblukus, reikia jį pakeisti nauju. Spalvos palyginimui naudokite žymėjimą ant talpos. ” Pakėlęs akis nuo instrukcijos, jis įkišo ranką giliai i dėžę kurios dugne jis užčiuopė metalinę dėžutę. Jos viduje, tarp paminkštinimų gulėjo trys tiesios kolbos uždarytos įmantriu guminiu dangteliu. Dviem pirštais suėmęs talpą su rožiniu skysčiu, jis dėžutę atsargiai padėjo ant palangės. Modulyje suradęs vietą su rožiniu žymėjimu, jis atsargiai, šiek tiek kampu, įkišo kolbą, tada švelniai paspaudė jos apačia pirštu kol pasigirdo spragtelėjimas. Tą patį pakartojo su kolbomis su žaliu ir mėlynu skysčiu. “Sudėję visas talpas į modulį, ” - pradėjo jis vėl skaityti - “įjunkite televizorių į elektros tinklą. Tai padarę, įdėkite testinę disketę į diskečių grotuvą. ” Jis numetė instrukcija ant žemės ir pradėjo traukt televizoriaus laidą link elektros lizdo. Laidas pasirodė per trumpas. Televizorius vis dar stovėjo ant grindų. Povilas pristūmė jį arčiau lizdo ir įjungė. Ant ekrano pradėjo mirksėti užrašas “Įdėkite disketę į grotuvą”. Jis su entuziazmu sukišo testinę disketę į grotuvą ir laukė.

Vanilės žiedai pradėjo suktis ekrane ir staiga iš televizoriaus pasklido vanilės kvapas. Povilas garsiai nusijuokė. Jam tai atrodė kaip didžiausias mokslo pasiekimas, nors veikimas buvo paremtas nesudėtingais principais. Vanilės žiedus pakeitė pušys ir kaip anksčiau jo nosį pasitiko atitinkamas kvapas. Po to sekė kava, rožės, cinamonas ir kiti gerai pažįstami kvapai bei juos atitinkantys vaizdai. Besikeičiant kvapams, grojo ta pati klasikinė melodija. Jis ją dažnai girdėdavo, tačiau pavadinimo nežinojo. Žiūrėdamas disketę šeštą kartą, jis sustojo ties braškėmis ir palikęs tą ramybės oazę atsistojo ir nuėjo į kitą kambario galą kur stovėjo spinta.

Ant atidarytų jos durų kabėjo veidrodis. Šiek tiek mažiau nei per pusę jo aukščio, horizontaliai buvo pritvirtinta virvutė. Povilas išsiėmė iš spintos ant kabyklos pakabintus marškinius, kurie kam buvo akivaizdžiai per maži. Pakabinęs juos ant įtemptos virvelės, jis atsitraukė atgal taip, kad jo galva veidrodyje, atsispindėtų tiesiai virš marškinių apykaklės. Marškiniai uždengė veidrodį ir jis matė tik savo veido atspindį. Jo didelė, apvali galva buvo neproporcinga kabantiems marškiniams. Žengus žingsnį į priekį, jo smakras veidrodyje buvo nukirstas marškinių apykaklės. Grįžęs per du žingsnius atgal, jis pamatė savo pečius, kurie net netilpo į veidrodį.

Kai jis išėjo iš savo buto, jau buvo po pietų. Koridorius buvo visiškai tuščias. Praeinant pro gretimų butų duris, už jų nesigirdėjo nei garso. Jo butas buvo beveik pačiame koridoriaus gale, todėl norint išeit į lauką, reikdavo jį beveik visą praeit. Priėjęs prie laiptų, jis jau buvo netekęs kvapo ir turėjo akimirką pailsėti prieš ryždamasis lipt žemyn. Jis įdėmiai klausėsi. Nei viršuje, nei apačioje nesigirdėjo jokių žingsnių ar kitų garsų. Sulaukęs kol pagaliau nusiramino jo širdis, jis tvirtai sugriebė turėklą ir pradėjo skausmingai pažįstamą procesą. Pusiaukelėje jam vėl prireikė atsipūsti. Jis norėjo atsisėst ant laiptų, tačiau žinojo, jog tai padaręs, patirs daug sunkumo norėdamas atsikelt, todėl stovėjo abiem rankom atsirėmęs į sulenktą kelį. Jis žiūrėjo į viršų ir visiškai palaužtas galvojo apie jo laukiančius sunkumus sugrįžus.

Metalinėms durims triukšmingai atsilapojus, Povilas paragavo gaivaus, ankstyvo pavasario oro. Dusulys praėjo. Dulksnoje lėtai tirpo sniegas. Kai kur jau matėsi nedideli, pernykštės žolės plotai. Pažvelgęs aukštai į medį augantį priešais jo virtuvės langą, prieš tai matytos varnos jau nebuvo, tačiau visas jų būrys tupėjo ant daugiabučio stogo atbrailos. Jis nusigręžė, ir lėtu žingsniu pasileido link artimiausios parduotuvės.

Grįžęs namo, jis vos atgavo kvapą. Veidu žliaugė prakaitas. Dviem pirštais suspaudęs riešą, jis bandė matuot pulsą, tačiau širdis daužėsi taip greitai, kad jis nespėjo skaičiuot. Paniškai žiūrėdamas į savo kojų atspindį naujo televizoriaus ekrane, jis pasijuto apsvaigęs. Akimirksniu jo kojos pasidarė baisiai silpnos, jos linko per kelius. Akimis ieškodamas ko nors, už ko galima sugriebt, kas išlaikytų jo svorį, jis pačiupo vazono, kabančio ant sienos, lapus ir juos išrovęs, skaudžiai krito ant žemės. Prieš prarasdamas sąmonę, jis pagavo savo žvilgsnį blizgiame ekrane. Jo akyse aptemo.

Kai pagaliau atsibudo, lauke jau buvo tamsu. Visas jo veidas buvo padengtas juodomis žemėmis. Aplinkui mėtėsi molinio vazono šukės. Prireikė dar pusvalandžio, kad pakiltų nuo grindų, o atsikėlęs, jautėsi dar labiau bejėgis nei prieš tai, todėl nusprendė prisėst. Kėdė vėl sugirgždėjo jam atsisėdus. Pažiūrėjęs į laikrodį, jis pamatė, kad jau buvo trečia valanda nakties. Be sąmonės jis išbuvo daugiau nei dvylika valandų. Nuo pilvo srities, per visą jo butą, nuaidėjo griausmingas riaumojimas. Jis pasijuto labai alkanas.
Virtuvėje jis žiūrėjo į maišų, kuriuos atsinešė iš parduotuvės, vidų. Dažniausiai juose galėjai rast kuo daugiau šaldytų picų, tačiau ne šį kartą, šį kartą juose gulėjo kas kito: šešios cukinijos, kilogramas pomidorų, miežinės kruopos, baklažanas, pora svogūnų, trys agurkai ir įvairiausi prieskoniai. Tai buvo naujos pradžios ženklas. Iš kito maišo jis ištraukė tris disketes su kulinarinėm laidom. Jas rado tarp kitų nukainotų diskečių su aroma-modulio palaikymu.

Kubeliais supjaustytas cukinijas Povilas sumetė į keptuvę su aliejum, tuo pat metu virdamas miežines kruopas. Kepamų daržovių kvapas jam buvo nepažįstamas, nebent jos buvo ant picos, bet tada, aromato simfoniją, papildydavo kiti kvapai. Jis abejojo savo planu, ir jei būtų turėjęs kito maisto, viską būtų metęs ir pašovęs šaldyta picą į orkaitę. Cukinijos iškepė gerokai anksčiau nei išvirė kruopos, bet jis buvo per daug alkanas, kad lauktu, todėl pradėjo jas dorot. Skonis jam atrodė pasibaisėtinas. Valgydamas subliuškusias, gerokai perkepusias daržoves, jis galvojo, kad valgo kažkokią beskonę pastą. Neturėdamas maisto ruošimo įgūdžių, jis visiškai pamiršo druską ir kitus prieskonius.

Kol kruopos dar virė, jis sugrįžo į kambarį kur stovėjo televizorius. Vienoje rankoje laikydamas keptuvę, kitoje jis laikė disketę su kulinarine laida, todėl sėdosi už nieko neprisilaikydamas. Kėdė vėl suriko iš skausmo. Kėdės apačioje kažkas dusliai trakštelėjo, tačiau ji toliau išliko stabili. Pasilenkęs į priekį, jis įkišo disketę į grotuvą ir atsilošė.
Virėjas aukšta, balta kepure demonstravo kaip paruošt Velingtono kepsnį. Žalia jautiena ekrane atrodė skaniau nei daržovės keptuvėje kitapus jo. Kulinarui nebuvo daugiau nei trisdešimt. Aukštas ir gerai sudėtas, jis judėjo labai grakščiai ir lengvai. Pjaustant grybus, peilis jo rankoje judėjo lyg padedamas kokio mechaninio įrenginio. Povilas godžiai žiūrėjo į jautiena kepama keptuvėje prieš suvyniojant ją į tešlą ir pašaunat į orkaitę. Jis būtų galėjęs ją suryt ir vos apkepusią, jei jam kas leistu. Visas kambarys kvepėjo kepama mėsa. Jo nosis buvo prie pat aroma-modulio išėjimo angos. Giliai kvėpuojant, jo plaučiai prisipildė sintetiniu, beveik iškepto Velingtono kepsnio aromatu. Pirštais užspaudęs nosį, jis pradėjo valgyt jau spėjusias ataušti, keptas cukinijas. Keptuvė greitai ištuštėjo, tačiau sotumo jis nejautė. Pjaustomos, traškios plutelės garsas kuteno jam ausis, kaip kriauklė kurios viduje girdi jūros ošimą ar paukščių čiulbėjimas pirmą šiltą pavasario dieną.

Tą naktį jis visai nemiegojo, nors ir jautėsi baisiai išvargęs. Tik pavalgęs, eidavo gamintis vis daugiau ir daugiau maisto, o grįžęs į kambarį, vėl uostydavo iš televizoriaus sklindantį maisto kvapą. Su kiekviena maisto partija, net užspaudus nosį, skonis jam darėsi vis šlykštesnis. Kas kartą paėmus šakutę į ranką, jo skrandis vis grasindavo viską išstumti atgal, tačiau Povilas nepasiduodavo ir toliau vis kimšo keptas daržoves. Naktis prabėgo nepastebimai. Kai pirmieji saulės spinduliai pradėjo brautis per užuolaidas, visas nupirktas maistas buvo dingęs. Jis su nerimu laukė aštuntos valandos, kai atsidarys parduotuvės ir teks vėl leistis į skausmingą ir reikalaujančią ištvermės kelionę.

Ilgainiui kaimynai nustojo girdėt jo žingsnius naktimis. Koridoriuose pradėjo sklandyt įvairiausi gandai. Vieni sakė, kad jis išsikraustė, kiti prieštaraudami tvirtindavo, kad jis mirė, paminėdami, jog kažkas matė, kaip jo kūną nešė aštuoniese. Jis į tuos gandus numodavo ranka, neturėdamas jokio noro kažkam teigt kitaip. Laikydamasis savo paties sugalvotos, daržovių ir sintetinio aromato strategijos, jis numetė tiek svorio, kad marškiniai, į kuriuos jis taip norėjo sutilpt, jau pasidarė keliais dydžiais per dideli. Dirže seniai pritrūko skylių, todėl naujas pradūrė atsuktuvu. Tas diržas prilaikė senas, daugiau nei dvigubai per dideles kelnes. Kitų jis paprasčiausiai neturėjo. Tačiau, džiaugtis nebuvo ko. Kuo daugiau svorio jis numesdavo, tuo labiau augo jo apetitas. Galiausiai, neįgalumo pašalpos jam užtekdavo vos porai savaičių. Jis visada atsidėdavo pakankamai pinigų, kad galėtų susimokėti už elektrą. Jei nebūtų televizoriaus, tai dingtų visa jo proceso esmė. Bet ir čia jo laukė blogos žinios. Aroma-modulio chemikalai, jau seniai turėjo būti pakeisti. Jie buvo beveik visiškai išblukę, tik žiūrėdamas į juos priešais šviesos šaltinį, dar galėjai šiek tiek įžvelgt pirmykštį jų atspalvį. Norėdamas kažką užuost, turėjai nosį įkišt į pačią aroma-modulio išėjimo angą. Reikalai atrodė tragiškai ir jokio pagerėjimo horizonte nesimatė.

Jis sėdėjo toje pačioje kėdėje. Lengvas kaip pūkas, jis galėjo ant jos nors ir šokt, ji nebūtų net cyptėlėjusi. Jis visas drebėjo. Nebuvo valgęs jau tris dienas. Jis gerdavo daug vandens, tačiau be jokio maisto, jį tik nukratydavo šiurpulys kas kartą atsigėrus. Skolintis ar juo labiau paprašyt pagalbos jis neturėjo iš ko. Prieš kelias minutes jis pabandė įjungt kokią kulinarinę laidą, tačiau nieko - aroma-modulis nebeskleidė jokio kvapo, viduje tik sukosi ventiliatorius, sklaidydamas bekvapį orą. Kuo daugiau jis bandė nukreipt mintis nuo alkio, tuo nelaimingesnis jis jautėsi. Net bandė žaist tą patį žaidimą.  Pradėjęs vaikščiot pirmyn ir atgal tarp virtuvėslango ir durų, jis negalėjo susikaupt tiek, kad kažką įsimintų, o vėliau ieškot kas pasikeitė. Visiškai praradęs viltį jis sėdo atgal priešais televizorių. Staiga jam kilo mintis, kuri galėjo kilt tik visiškai praradusiam viltį žmogui.

Jo galva dingo spintoj, iš kur jis mėtė už savęs senus žurnalus, kol surado jam reikiamą. Jį vartydamas, jis rado tai ko ieškojo - keptos menkės receptą su nuotrauką. Iškirpęs lėkštę su žuvim, ją padėjo į šoną ir toliau vartė puslapius. Greitai iškirpo daugiau nei dešimt įvairiausių patiekalų nuotraukų. Visas jas sudėjo į lėkštę ir pabarstė druska. Ištraukęs aroma-modulį iš televizoriaus, jis išlupo kolbas su chemikalais. Sugniaužęs kelias nuotraukas kumštyje, įsidėjo jas į burną ir pradėjo kramtyt. Skonis buvo pasišlykštėtinas, tačiau tai jam netrukdė. Nuėmęs dangtelį nuo talpos su kažkada buvusiu rožiniu skysčiu, jis šiek tiek padvejojęs ją užsivertė. Skystis buvo salsvas, aliejinės konsistencijos. Po jo sekė kolbą su mėlynos spalvos indikatorium ir dar pora popieriaus skiaučių. Skystis buvo visiškai beskonis. Paskutinės kolbos turinys buvo kažkoks spiritinis, nuo jo jam pasidarė šilčiau. Virš lūpos, jis pajautė staigią, malonią šilumą. Pažiūrėjęs į veidrodį už savęs, jis pamatė kaip iš nosies srūva kraujas. Persigandęs jis pabalo. Pradėjo svaigt galva. Keliams atsitrenkus į žemę, jis galvojo į kurią pusę jam krist: ant veido ar nugaros.

Jo kūną, kaimynai pamatė išlaužę duris, po to, kai iš ten, per visas ventiliacijos angas pradėjo sklist pašvinkęs kvapas.

- Aš gi sakiau, kad jis mirė, - tarė vienas iš kaimynų, - sakiau, kad matė jo kūną.
- Kur tu galėjai matyt jo kūną, idiote, - tarė kitas.
- Reikia kviest policiją.
2018-11-26 23:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 02:05
__________________
žaidimą. Pradėjęs
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-12-02 22:29
ONYX
Bije man yrgi patyko šytas rašinis kajp ir preš taj skaititas. Če noširdžei.
Šytam turiu dvi pastabos - veną rymtą a kitą nilabai. Pasakisiu tyk veną nibūtynai tijsingą a vysdėlto man kliuvusę yvardževimo pertekleis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-27 23:16
varna
Pagaliau prisiruošiau ir perskaičiau. Detaliai iki smulkmenų ir tokia lengva ranka rašote, kad nekliūna nė vienas sakinys. Įtaigus ir graudus pasakojimas apie sukaupusį visą savo valią asmenį, norintį atsikratyti prakeikto viršsvorio. Jūs nerašote - prakeikto, bet jau iš nešikų santykio į Povilą ir iš jo paties santykio į save tai aišku. Aplinkinių nuomonė, o ir nepasitikėjimas savimi privertė jį imtis šios aroma-modulio terapijos. Gaila, kad pabaigoje jį numarinote, juk numetė jis tą svorį, bet vardan ko...Peršasi išvada, kad šiuo kūriniu norima pasakyti, jog Povilo nusistatyti gyvenimo prioritetai yra klaidingi, kad jis visas savo santaupas, laiką skyrė vieninteliam tikslui - atsikratyti kilogramų, kad skaitytojai susimąstytų ar buvo verta...Ar supratau daugmaž į tą pusę? įdomus aroma-modulio veikimo aprašymas (gal jau yra toks išrastas iš tikrųjų?..), super momentas - kai Povilas šlamščia iškirptus kepsnių paveikslėlius. 5   
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-27 20:53
Nuar
Apsivalgymas yra nuodėmė. Beje, sunki.:)
Nesusivaldymas vaizdžiai šiame kūrinyje aprašytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą