Laimės pavergti

Mes šokame žaliuojančiam krante,
Vasarą gurkšnojame iš lieto,
Ir vėjas uždega mums muziką svajingą,
Tu bėgdama nusimeti suknelę
Ir atsidavus visiškai bangoms
Ir visu kūnų džiaugsmą jausdama,
Plauki į ten, kur saulė nusileido.
O aš, pavergtas laimės, ateinu
Į fužerį pripildytų martinio.
O, tai pasaka nežemiška visai!
Galbūt mūsų aistra šiek tiek amorali,
Kitokios laimės mes nenorim.
Šitos palaimos ne į ką neišmainysim!
Numirsim meilėje. Nors apie tai mes žinom!