Mūzai

Meldžiu, Mūza, būk protinga,
Nebijok skriaudos, nesiek vainiko,
Apkalbas piktas priimk tu abejingai,
O kvailio tu neteisk, jei apsiriko.
Bet užmigdyti pagyrimais tu neleisk –
Likimo kalavijas kabo virš galvos!
Kad ir miela garbė, nuodai jau paruošti –
Garbė nunuodys ir amžiams pašarvos.
Kaip smėlis laikas bėgs tarp pirštų,
Nuo delno nupus dulkes gaivus vėjas.
Kas buvo gero, greitai pasimiršta,
Tarp ateities ir praeities viskas anglėja…
Bet, laikas nors ir nenorėtų,
Nuo pat pradžių mums Lira groja
Nuo tų, smėlynuos, minoretų
Iki žalių miškų ir gojų.
Ir mūsų dulkės kur beskristų,
Posmuose siela nenumirs –
Jos nemirtinga bičiulystė,
Manau, niekuomet nenurims!