Neverk, mergaitė

Apsirengusi suknele,
Labai panašią į beržo,
Augančio palaukėje, kamieną.
Nusišypsojau aš jai:
Labas, mergaitė!
O ji verkti pradėjo...
Ant suknelės nuo ašarų pėdsakai liko.
Kokia aš tau mergaitė...
Rytoj jau keturiasdešimt penki...
Aš paėmiau siaurą jos delną:
Apie ką tu čia?
Verki pasikukčiodama,
Žinoma, mergaitė.
Pažiūrėk, aplinkui taip gražu!
Ir grožį tą ir tu papildai.
O visa kita – tai gal tik nuovargis,
Gal nemiga. Ir rauktis nereikia.
Juk ir pačią seniausią vištą
Mes švelniai šaukiame:
Cip, cip, cip!