Rytoj

Jau išplaukė laivai. O traukiniai?
Jau paskutinis traukinys išvyko.
Jam pavymui bėgius išardė.
Uždarė paskutinį paštą. Nei
langinių nepamiršo – jas užvėrė
ir užrakino. Išmetė raktus
ne šiaip sau į bet kur,
o taip, kad jau nerastų,
jei atsirastų norinčių ieškoti.
Ilgai užtruko su antenom –
dalis antenų slėpėsi aukštai –
surado ir pasiekė..,
atskyrė jungtį nuo jungties,
išardė, surūšiavo metalus,
lėkštes tiesiog sudaužė
ir su antenom tapo baigta.
Periodas, kai rinko kelio ženklus,
Užsitęsė ilgiau, negu planuota.
O ypač strigo su skirtais pėstiesiems,
nes tie dvikojai nuolat ėjo
per kryžkeles, neaišku buvo ar
daugiau į priekį ar daugiau atgal
skubėjo tuo skubėjimu vienodi.
Tačiau kaip atsvara ženklams
gerai tvarkytasi su tiltais.
Nuo vidurio į priešingas puses juos ardė.
Susmulkinę iki žirnelių laužą,
tuos žirnelius į dulkes malė,
o dulkes vaistinių svarstyklėm
vienodai pasvertom dalim pakavo
į dėžutes ir kalnus tų dėžučių
į dieną išvežė, į ne bet kokią,
o į poliariniam rate nuo horizonto iki horizonto
išlygintą ir taisyklingą aikštę.
Kai tos dėžutės prisisotino šviesos,
jas perleido per absoliutų šaltį
kol sukietėjo ir karavanais pargabeno
nuo šviesos apsunkusias
ne dėžutes, o jau plytas
ir ligi šiol iš jų šventyklą stato,
statybos tęsiasi, o minios plūsta
vidun – visi toj eisenoj gražuoliai,
jie turi muzikinio maisto – tik
jų muzika visai ne tai, kas skamba,
o spalvos jiems nuo kažkada ne bangos,
vis pro duris šventyklon eina
kiekvienas pats sau paskutinis,
kadangi sau vienintelis labiausiai,
ir viskas turi tokią prasmę,
kurios matavimui negalima naudoti
dalykų, turinčių su skaičiais ryšį,
o galima vien tai, kas priešinga gilumui,
vadinasi – mums liko didis niekas,
taigi rytoj nenusimato
lietaus, pūs šaltas vakarinis,
tarp debesų šmėžuos blizgeiviai
ir kvapas alins aromatą.