Kovno - 4

4 – SERIJA

(Į Koganų šeimos butą įsiveržia vokiečių kareiviai. Iškviečia šeimininką ir jo žmoną. Sumuša vyrą. O po to nušauna vyrą ir žmoną.)

 

Vokietis

Patikrinkite butą. Gal dar yra čia žydų.  

(Kareiviai apeina kambarius. Viename iš kambarių randą tarnaitę, lietuvaitę. Atvedą pas budelį.)

 

Tarnaitė

Aš ne žydė. Aš tik tarnauju čia. Valau kambarius. Puodus mazgoju. Aš iš Užpalių kaimo.

 

Vokietis

Ką ji čia sapalioja?

 

Baltaraištis

Ji sako, kad ji lietuvė. Dirba tarnaite.

 

Vokietis

Tu ją tiki?

 

Baltaraištis

Ji panaši į lietuvę. Kalba kaimietiškai. Tikrai ne žydė.

 

Vokietis

Kur ji gyvena?

 

Baltaraištis

Kur tu gyveni?

 

Tarnaitė

Čia... šeimininkai skyrė kambariuką...

 

Vokietis

Tegul čia lieka. Reikalą ištirsime. Jei tiesa, ką sakai, tada būk rami.

 

(Vokiečiai apiplėšia butą ir išeina. Tarnaitė užrakina duris. Susijaudinusi verkia. Girdisi kaip karininkai šaudo kietuose butuose. Vakarui atėjus teroras liovėsi. Ji nuėjo į savo kambarėlį. Iš po savo lovos ištraukią išsigandusį 16 metų jaunuolį.)

 

Tarnaitė

Vargšelį. Kas bus, kas bus? Nužudė piktadariai tavo gimdytojus. Juos užklojau su paklodėmis. Neik vaikeli ten. Aš nulėksiu pas kaimynus, paprašysiu, kad padėtų palaidoti.

(Moteris išeina. Užrakina duris. Jaunuolis nueina prie savo motinos. Apžiūri apklotus kūnus. Pagautas isterijos priepuolio bando atidaryti duris.)

 

Jaunuolsi

Aš Kohenas. Man negalima būti vienoje patalpoje su mirusiaisiais. Iš... leiskite. Išleiskite.

(Grįžta tarnaitė.)

Tarnaitė

Mažyli, ar tu proto netekai. Eik į mano kambarį. Nurimk. Tau negalima į lauką. Ten pavojingą. Iki šiol vaikšto galvažudžiai.

 

(Anksti ryte atėjo kaimynai, išgyvenę terorą, išnešė lavonus, sukrovė į vežimą. Ten buvo daugiau mirusiųjų...)

 

Kaimynas

Kur jaunuolis? Kas su juo nutiko?

 

Tarnaitė

Nežinau, jis pabėgo, iššoko pro langą. Nežinau kur jis randasi.

 

R. E. O

... Praėjo kelios savaitės. Tarnaitė pajuto, kad nebegali slėpti jaunuolio. Ji baiminosi, kad vokiečiai jį suras, ir tada abu nužudys. Tarnaitė, norėdama išgelbėti jaunuolį nuvedė jį į vienuolyną. Vienuolis jį pakrikštijo. Niekam nepasakė, kad jis yra judėjas. Mėnesį jaunuolis gyveno ramiai, be baimės dėl savo gyvybės. Tik naktimis sapnuodavo savo tėvą ir mamą. Matė jų nužudytus kūnus. Pabusdavo nerimo ir karštligės apimtas. Sielvartas vis labiau apimdavo. Nebemielas buvo gyvenimas. Vieną naktį jis paspruko iš vienuolyno. Rizikuodamas prasibrovė į Kovno getą. Jis norėjo gyventi, vargti kartu su savo tauta. Jaunuolis nuoširdžiai grįžo prie protėvių tradicijos, mokėsi Toirą, vykdė Kūrėjo prievoles. Labai apgailestavo, kad pasidavė baimei ir leidosi pakrikštijamas.

 

Senolis

Šis jaunuolis buvo pakrikštytas. Tai bjauru. Juk geriau pasirinkti mirtį, nei tarnauti stabui. Jis grįžo, bet kaip jį vertinti? Ar galima jį įtraukti į minjaną? Ar galima jį kviesti, pirmą skaityti Toirą, nes pagal įstatymą kohenų šeimos vyrus reikia pagerbti tokiu būdu. Ar gali švenčių metu sakyti Birkat Kohanim? Gal dėl to, kad buvo pasidavęs stabmeldystei, jis prarado šias privilegijas?

 

R. E. O

Tu teisus, tam kad išgelbėtume gyvybę, galima laužyti Toiros draudimus išskyrus tris. Jei kas verčia tarnauti stabui, grasindamas mirtimi, tada reikia pasirinkti mirtį. Jaunuolio situacija kitokia. Jei jis buvo pakrikštytas per prievartą, mes jo nevertiname kaip piktadarį, nes tai buvo padaryta prieš jo valią. Tai, kad jis pabėgo iš vienuolyno, prasibrovė į getą ir rizikuoja numirti su savo broliais, parodo, kad jis netikėjo ir nevertino stabmeldystės. Visi atsakymai į tavo klausymus teigiami.

... 1944 metais likviduojant getą jaunuolį nužudė. Jis buvo ištikimas Kūrėjo tarnas. Šlovė jo atminimui.