...........................

vis nusimeta rytas kažkur
o prisėdęs vakarą nykų
suprantu jog diena dar viena
sudilo kaip spintoje kandžių
suvalgytas rūbas
vis bėgu ir man negana
šio gyvenimo mažmožių
ant žolės rytą prisėdęs dar
vienas rūkas

greita kaip griausmas liūtis
ar dar kartą gimusi sesė
tikiu jog ji kaip ir aš
nors tarp daugybės žmonių
vistiek jaučia liūdesį
ir tą vienatvę kuri
užklumpa net motinoj
snaudžiantį kūdikį
trumpam pasitrauks

nors rašau taip retai
bet galvoju kasdien
tu to nežinai
todėl pasakau
nors senai užknisai
bet tu man kaip šuliniui
gėlas vanduo