Rašyk
Eilės (71924)
Fantastika (2155)
Esė (1687)
Proza (10306)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







     Gyveno dvi seserys – Gaurė ir Glažutė. Motina buvo seniai mirusi, tėvas jau daugelį metų negrįžęs iš medžioklės (sklido kalbos, kad jį sudrąskė vilkas), tad jas augino močiutė. Kai Gaurei suėjo šešiolika, senolė pasipuošė ir tarė:
- Dabar turim atlikti tavo įšventinimą į mergeles, kad galėtum sukurti šeimą.
Močiutės balsas tądien buvo tiek pasikeitęs, kad mergaitės pagalvojo, jog ji peršalo. Močiutė dudeno lyg iš skardinės statinės, balsas virpino orą ir Gaurės rankų oda pašiurpo. Gaurė buvo paklusni ir nesiginčijo, tik paklausė:
- Ar toli keliausiu?
- Tiek dienų, kiek kartų kraujo srovė iš tavo rankos sutrūkčios betekėdama vidurnaktį prie motinos kapo. Močiutė apsiautė Gaurę apsiaustu, liepė Glažutei paimti krepšį su žvake, peiliu, veidrodėliu, pati susikrovė mantą ir pasiėmusi glėbį džiovintų žolių išsivedė mergaites į kapines.
          Tiek Gaurė, tiek ir Glažutė lankydavo motinos kapą kas savaitę, tad kelias jų nė kiek nebaugino net sutemus. Visai prieš vidurnaktį jos jau stovėjo prie kapo, kuriame ilsėjosi motinos palaikai.
- Glažute, pastatyk žvakę prie kryžiaus, o tu, Gaure, stokis priešais ir laikyk veidrodį nukreipus į žvakės liepsną, – tarė uždegdama žvakę močiutė gūdžiu balsu.
          Vos žvakės liepsna įsižiebė, močiutė metė į žvakės pusę savo džiovintus augalus. Ugnis šovė į viršų. Gaurė nukreipė veidrodėlį į žvakės liepsną, besiraitančią lyg slibino liežuviai. Žemė po kojomis sujudėjo ir iš kapo ėmė kilti baltas stulpas, suktis lyg gręžiami skalbiniai ir netrukus mergaitės pamatė, kad jis įsuka močiutę, kuri nė kiek tam nesipriešino. Ore priešais Gaurę ir Glažutę susiformavo nenusakomo dydžio moteris palaidais baltais plaukais. Rankoje ji laikė peilį. Netrukus prabilo į Gaurę tuo pačiu dudenančiu močiutės balsu:
- Dukrele, kiek kartų kraujo srovė iš tavo rankos sutrūkčios, tiek valandų keliausi į tą pusę, kur saulė nusileido.
Kraujas žemei, žemė mums...
          Ir nespėjusiai atsipeikėti Gaurei staigiu judesiu peiliu įpjovė ranką. Glažutė suspiegė ir nualpo, o Gaurė stovėjo nejudėdama, nejausdama skausmo ir žiūrėjo į tekančio kraujo srovelę, kuri netrukus ėmė trūkčioti.  Gaurė pradėjo skaičiuoti susigeriančias į žemę raudonas kraujo gyvačiukes.
- Trys... Šešios... Devynios... Dvylika... Trylika... - kraujas nustojo bėgęs ir Gaurė atsiduso. Išbalusi ji lėtai palenkė galvą prie nualpusios sesers. Ši kvėpavo, o ant jos kruvino veidelio stingo paskutinis užtiškęs kraujo lašas. Baltas stulpas buvo dingęs, močiutės taip pat niekur nesimatė.   Gaurė pasilenkė ir palietė Glažutę. Ši prasimerkė, pašoko, apsidairė ir nusiraminusi apkabino seserį.
- Grįžk namo, Glažute, o aš keliausiu, - Gaurė stumtelėjo seserį ir ši neatsigręždama nuėjo.
          Pati gi apsigaubė apsiaustu ir iškeliavo į tą pusę, kur buvo nusileidusi saulė .
          Taip ji ėjo trylika dienų ir naktų, retsykiais sustodama pasistiprinti miško uogomis ar šaknimis. Išsekusi stabtelėjo. Vidinis laikrodis dūžtelėjo, o širdis sustojo: „trylika“. Gaurė nualpo, o kai atsipeikėjo, pamatė nuskrendančius šikšnosparnius ir virš savęs palinkusią jaunuolio galvą:
- Laukiau tavęs. Taip man išpranašavo senolė, kartą užklydusi čia vandens atsigerti. Būsi mano žmona. Kraujas žemei, žemė mums. Nuo šiol čia tavo namai.
- Kur aš?, - paklausė Gaurė. – Turiu aplankyti savo seserį Glažutę.  
- Viskam savas laikas, - tarė jaunuolis, klūpodamas prie merginos ir užmovė ant jos išbalusio piršto žalvarinį žiedą su išgraviruotu jos – Gaurės vardu.
          Kol jaunieji sau gyveno, Glažutė triūsė namuose. Po sesers išbandymo ji prarado kalbos dovaną ir su močiute bendravo vien žvilgsniais ir rankų gestais.
          Praėjo keleri metai. Glažutei suėjo šešiolika. Močiutė pasipuošė, pasiėmė džiovintų augalų krepšį, apsiautė mergaitę apsiaustu, pati paėmė veidrodėlį, žvakigalį, peilį ir viską parodžiusi jai, išsivedė pro duris. Glažutė žinojo, kur eina. Kapinės vidurnaktį dvokė siera ir puvėsiais. Mėnuo raudonavo virš motinos kapo.
          Močiutė įbruko Glažutei į rankas veidrodį, pastatė žvakę prie kryžiaus, įžiebė liepsną ir metė džiovintus augalus ant žvakės. Liepsna šovė į viršų kaip anąkart. Glažutė žinojo, kad turi nukreipti veidrodėlį  į žvakės liepsną, tačiau to nepadarė. Ji bijojo kraujo, nenorėjo, kad viskas, kas ištiko seserį, kartotųsi. Pamaniusi, kad gali kažką pakeisti, atsuko veidrodį į save. Žemė sudrebėjo po kojomis, oras pritvinko tiršto puvėsių kvapo ir iš kapo pakilo pilkas stulpas. Lyg sūkurys jis pagriebė Glažutę ir suko virš kapo nepaleisdamas, kol močiutė ėmė rėkti nesavu balsu:
- Niekingoji, tu pratęsi prakeiksmą!.. Kraujas žemei, žemė mums! – po šių žodžių dūrė peiliu sau į krūtinę ir virtusi juodu sūkuriu nugarmėjo į kapą.
         Glažutė pajuto, kaip sūkurys kyla aukštyn, kaip didžiulė jėga suspaudžia jos rankas, kojas, visą kūną, kaip jos smegenys virsta akmeniu ir jitarsi kamštis šauna į nežinomybę. Nežinia kiek laiko praėjo, bet mergaitė atsipeikėjo akinama daugybės šviesulių. Ji vėl juto savo kūną, galėjo mąstyti ir dairėsi bandydama susigaudyti, kur esanti. Aplinkui nardė mažos ir didelės švieselės. Pažvelgusi žemyn pamatė medžių viršūnes, o po jomis namo stogą. Vos pagalvojusi, kad tai gali būti jos namai, Glažutė atsidūrė prie namo slenksčio. Lengvai lyg oras ji perėjo kiaurai duris ir atsidūrė nematytame kambaryje. Tačiau kaip apsidžiaugė jos širdis, kai pamatė pažįstamą veidą – lovoje gulėjo jos sesuo. Šalia jos miegojo trys maži vaikiukai ir vyras, ranka prispaudęs prie savo šono medžioklinį šautuvą. Glažutė žengė prie sesers, paglostė jos veidą, tačiau nieko nepajuto. Priėjo prie lango, norėdama atitraukti užuolaidą, tačiau ši vos supleveno lyg nuo menko skersvėjo, o atitraukti nepavyko. Glažutę apėmė baisus jausmas – jos kūnas nebe kūnas, jos rankos – tik oro virpesys.
          Iš ryto ji stebėjo, kaip sesuo ir jos šeima keliasi, kaip jie atlieka darbus. Jos jie nematė, nejuto, tad Glažutė apsiprato su mintimi, kad yra mirusi ir tegali stebėti sesers gyvenimą iš kažin kokio paralelinio pasaulio.
          Kartą sesers vyras pasiėmė šautuvą ir išėjo medžioti. Sesuo likusi su vaikais tvarkė vyro darbinį stalą.   Vienas stalo stalčius buvo užrakintas. Glažutė matė, kaip sesuo karštligiškai ieško rakto, o jį radusi atrakina stalčių ir išima dėžutę. Atidariusi ją, Gaurė išėmė rėmelį su nuotrauka, kurioje buvo vyras su šautuvu, tačiau tai buvo ne jos vyras. Šio veidas buvo paženklintas raudonais randais, lyg perbrauktas žvėries letena, o ant krūtinės kabojo vilko dantų vėrinys. Negera nuojauta apėmė Glažutę. Tuo tarpu Gaurė apsikabinusi nuotrauką lingavo ir dejavo taip, tarsi jau seniai žinojo, kad tai jos tariamai žuvęs tėvas, o jos vyras jai yra brolis.
          Kraujomaiša  šiame krašte buvo labai smerkiama. Kiekvienas naujai nustatytas kraujomaišos atvejis būdavo nesvarstomas. Šeima būdavo tiesiog pasmerkiama myriop. Glažutė suprato, kad sesers likimas nuspręstas ir labai norėjo jai padėti. Išgelbėti bent vaikus – ši mintis nedavė Glažutei ramybės ir ji, sutelkusi visas savo nežemiškas mintis, bandė įminti prakeiksmo prigimtį. Po dienos kitos vyras grįžo iš medžioklės, tačiau be laimikio. Pamatęs ant lovos padėtą tėvo nuotrauką, jis nuleido galvą.
- Kraujas žemei, žemė mums, - tepasakė ir griuvo miegoti.
- Kraujas žemei, žemė mums, - pakartojo Gaurė, prisiminusi šiuos žodžius pirmą pažinties su vyru dieną.
- Kraujas žemei, žemė mums, - Glažutės atminty nuaidėjo paskutinieji močiutės žodžiai.
          Kitą dieną Gaurė, jos brolis – vyras ir trys jų atžalos iškeliavo į tą pusę, kur saulė pateka. Vaikai karčiai juokėsi bedantėmis burnytėmis, stumdėsi bepirštėmis rankytėmis, jų vandeningose akiduobėse atsispindėjo pakelės peizažai.
         Tryliktą vidurnaktį visi, o taip pat ir jiems nematoma Glažutė jau stovėjo kapinėse prie mirusios motinos kapo. Gaurė su vyru tylėdami uždegė žvakę, laikydami nusuktus nuo savęs veidrodėlius, ir metė į liepsną džiovintų augalų glėbį. Liepsna šoko į viršų. Glažutė pamatė, kaip veidrodėlių atspindžiuose ryškėja kylantis sidabriškai pilkas stulpas. Jis įsuko seserį ir jos vyrą, ir tuo metu Glažutė pajuto, kad ją apkabino, kad jie visi trys susispaudę to sūkurio centre kartoja atkeikimo žodžius „Kraujas žemei, žemė mums“.   Nežmoniškos jėgos sūkurys lyg grąžtas smigo žemėn, nusinešdamas seseris ir jų brolį. Trys vaikai nekvėpuodami liko gulėti ant kapo.
          Iš ryto kapas buvo pasidengęs sidabriškai pilku smulkiažiedžių gėlių kilimu. Žmonės praminė šį augalą Gauruotąja glažute.

Gauruotoji glažutė
2018-11-12 00:21
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-11 03:16
__________________
: (
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-20 22:33
Lengvai
Perskaičius apima dviprasmis jausmas - yra labai gerų vietų ir kabinantis siužetas. Tačiau kiek daug neaiškumų ir neatsakytų klausimų! Žinoma, ne į visus klausimaus atsakyti reikia, tačiau palikti tiek klaustukų irgi nėra gerai.

Nesupratau, kas tas stulpas, koks prakeiksmas, ką žinojo Gaurė, kodėl jie keliavo atgal ant kapo ir kam apskritai buvo reikalinga Glažutė? Visa dalis su jos siela, gyvenančia šalia sesers lyg ir neturi jokios prasmės, nebent autorė nesugalvojo, kaip pereiti prie Gaurės šeimos ir todėl atsirado Glažutės siela? Pabaigoje būtų gerai bent prakeiksmą išaiškinti, kad kūrinys įgautų prasmę.

Dar klausimas dėl nuotraukos su rėmeliu. Visą laiką maniau, kad veiksmas vyksta prieš kokius 200 metų ar seniau, o čia štai - nuorauka su rėmeliu. Tai kokie amžiai? Ar nebuvo telefonų, kad Gaurė su Glažute galėtų bendrauti, ne, ne mobiliųjų - laidinių. Ar bent laiškus rašyti?

Plius, močiutė sako, kad keliauti reikės trylika valandų, stulpas - trylika dienų, taip turi būti, ar palikta klaida?

3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 11:17
varna
Puikūs komentarai, labai ačiū :))
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 11:06
ČakoPelėda
Ši pasaka sklandesnė, nuoseklesnė, vientisesnė ir visaip kaip labiau pavykusi. Labai patiko vardai ir kad jie ne šiaip įdomūs, o dar ir reikšmingi.

Nežymiai kliuvo tik paaiškinimai ir būt. dažninis. Kalbu apie tokius paaiškinimus, kaip šis, bet čia jų ne vienas:
„tiek ir Glažutė lankydavo motinos kapą kas savaitę, tad kelias jų nė kiek nebaugino net sutemus“.

Dar tie paaiškinimai, kad bijojo kraujo, nenorėjo, kad viskas kartotųsi; dėl paralelinio pasaulio (stebėjo iš anapus ir tiek); dėl kraujomaišos. Kad gal ir viskas...?

Tiesiog manau, kad nebūtina dėl visko aiškintis, čia juk pasaka, kur viskas yra būtent taip ir ne kitaip.

Dudenantis močiutės (vėliau ir šmėklos) balsas man kažkodėl nuskambėjo komiškai, toks bambėjimas ir tiek. Gal reikėtų paieškoti gal kito žodžio,  norint sudaryt įspūdį, kad balsas tikrai skambėjo baugiai.

Bet šiaip tai puikiai, šaunuolė ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-13 22:09
lllllllll
Geras pasakojimas, tradiciškai užsisukęs ir vėliau suvestas į loginę pabaigą. Tiesa, yra giminingų žanrų persimaišymo nuojauta, keletas iškrentančių žodžių ir išsireiškimų. Minėto painumo lyg ir nerandu, bet yra lengvas pojūtis, jog kažkuriuos siužeto viražus dar galima būtų paprastinti.
Labai patiko istorijos sakmiškumas, ir "pasakiškos" vietos taip pat. Kiek tskaičiau Šiurpes, būtų pakliuvęs į mano Top3 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 21:16
varna
yes!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 21:08
Atėja
nu nu žiauriai geras pasakojimas, skaičau sukaustyta siaubo, bet tiesiog rydama...nepasigedau aiškumo, man viskas buvo suprantama ir labai įtraukė...jūs puikiai susidorojot su šiuo žanru
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 10:07
trajektorija
Mano mėgstamas žanras, ir dar visokios pusiau mitologinės temos, todėl perskaičiau neskubėdama ir pasiskonėdama :)
Gal nevadinčiau pasaka, tautosakoj tokie reikalai turbūt vadinami padavimais, nors vėlgi, tas padavimo elementas išryškėja tik pabaigoje.
Aš viską puikiausiai suvirškinau vien jau dėl temos ir paties pasakojimo, o kas galėtų kliūti skaitytojui, kuris nėra išprotėjęs dėl pasakų ir mitologijų - tai kiek suveltas tekstas, nelabai aišku, kas dėl ko. Pasigedau daugiau paprasto pasakotojo kalbėjimo, aiškinimo, koks būdingas gal daugiau sakmėms, ne pasakoms, bet dar neaišku, ko čia šiame tekste daugiau :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 08:32
Alicija_
4
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 04:58
April is the cruellest month
'būdavo' ir 'būdavo'. varge varge.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 00:38
varna
įdomu daugiau nuomonių
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 00:36
chazlambijus
jau skaitėma juk
sudrąskė
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-12 00:25
varna
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą