Rašyk
Eilės (70946)
Fantastika (2141)
Esė (1679)
Proza (10240)
Vaikams (2455)
Slam (55)
English (1079)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai toji moteris įžengė pro duris, pirmiausiai į akis krito plačiabrylė skrybėlė ir raudoni ilgi nagai. Ji įkaukšėjo į biurą, atsirėmė į kėdės atlošą ir, visiems šypsodamasi, prisistatė: „ Sveiki, aš Birutė. Labai malonu susipažinti. Algis? Birutė. Malonu Tadai, sveikas Romai. Aš Birutė. Sveiki. Malonu“. Tačiau aš stebėjau josios nagus, kurie, vos liesdami kėdės atlošo odą ir švelniai barbendami į ją, išreiškia visai kitą mintį, priešingą jos žodžiams ir maloniems galvos linkčiojimams. Bar bar bar, stebėjau kaip ji tiria aplinką ir pati sau tvirtina „ Čia viskas bus mano“. Krapš krapš, krepšlelna: „ Kvailiai. Labai gerai, labai“.  Ar kas be manęs galėjo dar suprasti jos mintis? Šiame biure dirbo tik vyrai, kurie  prieš gražią moterį sugeba tik apkursti ir apakti.

Prisistatinėdama ir linksėdama Birutė prisiartino  prie manęs. Tuo metu šnekučiavausi su tame pačiame biure dirbančiu savo vyru. Įžūlioji įkomponavo plačiabrylę skrybėlę tarp mūsų galvų,  gražiąją profilio pusę atsuko mano vyrui ir žavingai sučiauškėjo: „ Tu čia viena tarp stipriosios lyties atstovų? Dabar būsime dviese“ . Pamirksėjo. Atseit bus linksma. Atseit – mes moterys ir duosim garo, pavarysim taip, kad vyrai tik čiaudės ir mirkčios iš nuostabos. O mums beliks mojuoti savo sijonų padurkais ir ilgais nagais ore čiupti siunčiamus susižavėjimų bučinius, slaptas garbinimo dejones ir skaisčiai rausti nuo paslaptingų žvilgsnių.

Prieš šią moterį aš nublankau kaip džiovintas dobilėlis prieš rožę, kaip špygos šešėlis prieš Viešpaties šlovę. Galėjau aplieti ją šaltu vandeniu, pasiųsti karo laivų flotilę, ar bombonešių eskadrilę, kad šie su ja pasielgtų pagal žiaurias karo taisykles – nieko nebūčiau laimėjus. Ji atrodė gražesnė, įspūdingesnė. Birutė tiesiog alsavo prašmatnumu. Prieš šia moterį aš pasijutau negraži ir dar dvigubai tiek, kai pamačiau, kaip nusivilia mano vyras . Ar kažkada bendravote su moterimi, kuri sau negraži? Taip? O, varge. Vien pyktis ir nepasitenkinimas, kuriais šioji murzina ne tik save, bet ir viską aplinkui. Kėdes ant kurių sėdi, gatves, kuriose žvalgosi, gal net kosmosus apie kuriuos svajoja, O ką ji daro su namais, jų pakampėmis ir rūsiais? Baisu net pagalvoti.

Bėgo dienos, o aš stebėjau Birutę. Klausiausi jos aukštakulnių kaukšėjimo. Kaukšt kaukšt įžengia į biurą, kaukšt vakare iškaukši gatvėn. Įsivaizdavau jos svajones apie jai priklausančius vyrus, kaip ji kartu su jais skęsta troškimų srautuose. Ir kaip tų vyrų moterys trokšta paaukoti ją pradanginimo dievui. Lygiai kaip ir aš norėjau tik vieno – kad ji kuo greičiau dingtų iš šio biuro ir mano gyvenimo. Tačiau ji gyveno toliau, kvėpė deguonį, iškvėpinėjo prašmatnumą ir buvo tikra stiliaus karalienė. Kad ir kaip šykštėjau jai pagyrimų tai buvo akivaizdu - Birutė pasižymėjo visais stiliaus ikonos privalumais.

Art deco laikotarpio šukuosenos, avangardiniai papuošalai, ne itin dailios kojos, bet tiuliniam pūstam sijone talpinamos kaip du saulėgrąžų kotai, išrodė įspūdingai. Žiūrėk, jau kitą dieną ji dėvi vientisą ir tobulą elegancijos siluetą, trečią – pankišką, jaunatvišką stilių, o pašiaušti plaukai ir kandus, prie bendro įvaizdžio derantis humoras, lyg jos antra oda. Jai viskas tiko. Raukinukai, kišenės, klostės, sagtys, niekniekiai, siūlės, sagos ir visa tai vienijančios absurdiškos kainos, susižavėję žvilgsniai ir kitų moterų pavydas. Jai būtų tikę ir tarp vokų įstatyti degtukai, ir klouno nosis, Birutės nebūtų subjaurojęs nė žvejo tinklas, nei vietoj sijono užrištas frotinis rankšluostis.

Kiekvieną dieną Birutė mane erzino vis labiau. Ne tik todėl, kad jai pasirodžius tapau chrestomatiniu vidutinybės pavyzdžiu. Ji prašėsi į drauges! Vieną dieną, priskretusi prie manęs, pradėjo žeminti biuro vyrus. „ Vieni iš jų čiobreliai, kiti – pranašai, - krizeno, - štai tas, Algiukas, jis čiobrelis. “ Nekreipdama dėmesio į mano klausiamąjį žvilgsnį pylė toliau: „ Jis dar nepatyręs, dar turi vilties, tepraryja ją ugnis. O pranašai niūrūs, nes manosi viską pažinę, mažieji miestų sokratai, sokratiūkščiai, kurie niekuomet nepasakys, kad žino, jog nieko nežino“ . Ir nusijuokė taip šaižiai, visai nežaismingai, nestilingai, kažkaip per daug  natūraliai. „ Pikta, - pamaniau, - pikta boba“. Keistas jos  pasaulio matymas dar labiau mane atstūmė ir kažką leptelėjusi sugrįžau prie savo darbo stalo.

O štai čia aš pradėjau kurti planus, kaip atsikratyti Birute. Puikiai supratau, kad tokios moterys moka kovoti ir visuomet pasiruošę laimėti. Keršto planai čia nepadės. Ir, staiga, man nušvito, kad ją galiu nugalėti tik  jos pačios kovos ginklais. Josios stilių pažaboti dar didesniu stiliumi. Dar stilingesniu, gausesniu, dar labiau iškraipytomis formomis, išieškotomis detalėmis, dar originalesniu. Stiliumi, kaip akibrokštu, kaip cirko ir magišku numeriu čia pat biure, tarp žiūrovų ir aplodismentų, tarp nustebusių burnų skanduojančių „ stilius, stilius! “

Tikėjau, kad jau greitai šią moterį taip pamokysiu, kad jos tuščiavidurę galvelę aplankys nors viena gyvenimo verta mintis. Varge, kaip aš klydau. Kaip stengiausi supaprastinti dalykus, kurių, pasirodo, nesupratau.

Ir štai, po visų susitikimų, pasiruošimų, apmąstymų, išieškojimų, vieną rytą Birutės kabinete atsirado didžiulė šiukšlių dėžė. Joje, laukdamas mano ženklo, tupėjo Alfonso – mažytis, devyniasdešimties centimetrų ūgio vyras. Nors ir liko trimečio vaiko dydžio, vyriškis turėjo tokį išraiškingą veidą, skvarbias akis ir gražią šypseną, kad, jei ne ūgis, jis būtų buvęs tikras gražuolis ir, ko gero, dabar dirbtų ne cirke, o reklamuotų kokią itin vyrišką, bet niekam tikusią prekę.

Sulaukęs mano ženklo, Alfonso turėjo stryktelti iš šiukšliadėžės ir dūdele Birutei sugroti vestuvių maršą. Tuomet, priklaupęs ant kelių išdejuoti, kad jis slaptas gerbėjas, kad nematąs prasmės, jei ji nesutiksianti būti jo žmona. Žinoma, kad tuo metu ji, nesupratusi kas čia vyksta, privalėjo sutrikti. Ir, kai išmušta iš vėžių, būtų pasidavusi, nesusivaldžiusi, akimirkai pametusi visą savo stilingumą, suabejotų savimi, mes pamatytume, kaip jos tiuliai, nagai su lūpom, pasidabinimai ir įsivaizdavimai tampa besieliais, pavidalai išslysta iš jos rankų ir, lyg mažieji upeliai nuvinguriuoja kas sau, o Birutė lieka be žavesio ir be amo stovėti priešais mus. Ir tada visi pamatytų, kad Birutė be visų priedų tėra tik savo puošmenų šešėlis, jos didybė būtų demaskuota. Ir viskas smagiai pasibaigtų mažylio juokeliais, šurmuliu ir pribloškiančiu magišku pasirodymu – jo išnykimu. Ir mūsų plojimais, kvatojimais, Birutės supaprastėjimu ir pripažinimu, kad be stiliaus ji tėra tiesiog nemaloni boba .

Taip įvykti galėjo, tokio posūkio tikėjausi. Bet, paaiškėjo, kad šią istoriją nuo pat pradžių kūriau ne aš. Ji, jau seniai sugalvota, tik ir telaukė savo išsipildymo džiaugsmo valandos. Ir štai toji valanda išmušė. Birutė tiesiog švytėjo. Tokia nematyta ir visa gožiančia šviesa, kad mums teko ne tik prisidengti akis. Mačiau kaip vyrai netekę žado traukiasi atatupsti ir, lyg baigštūs žvėreliai dairosi sprukti. Mačiau kaip juos pagauna tos moters švytėjimas, kuriam jie negali priešintis, ir, nors jis juos gąsdina, bet kartu –  traukte traukia. Ji stovėjo priešais mus stilinga, prašmatni, kažkokiais būdais padidėjusia krūtine ir skaisčiai švytinčia geltona suknele. O šalia jos – dūdelę  pučiantis mažylis, nors dar labiau sumažėjęs, bet neapsakomai gražus. Vienas šalia kito jiedu atrodė kaip du amžini įsimylėjėliai. 

Mažylis, stovėjęs ant šiukšlių dėžės krašto, šoko žemyn. Iš kažkur jo rankose atsirado ką tik iššauto ir burbuliuojančio šampano butelis. Kažkodėl prisiminiau, kad šitie burbuliukai yra ne kas kita, o mielių bakterijų tryda, ir, kad visa tai, kas čia vyksta, primena neskoningą ir vulgarų pigių humoristų tridaliojimą. Buvo aišku, kad vyksta kažkas nesuprantamo, labai smagaus, bet kartu ir labai pikto. Kad šiedu yra pikti, gal net vieni pikčiausių žmonių kokius teko sutikti.

Porelė prasiskyrė pro mus, tapusius nieko nesuprantančia žioplių minia ir pradėjo šokti kankaną, o geltoni Birutės suknelės padurkai skleidėsi lyg gervės sparnai, kuriais ji mosavo mums prieš nosis ir atrodė, kad  priešais save regime ne ką kitą, o pačią šiaurės pašvaistę.

Jautėmės lyg įsodinti į smagiausią, bet niekieno nevaldomą ir paliktą stichijai karuselę. Įraudusiais žandais, atsipalaidavę, iš nuostabos negalėdami ištarti nė žodžio, žiopčiojom lyg bebalsės žuvys ir nieko nesuprasdami klausėmės šių dviejų personų keisčiausios minčių tirados.

-  Kur dabar, manoji ledi? Gal į Jonos žuvies pilvą paskutiniam šokiui su kardais? O šeole, išsiilgtoji užmaršties palaima! Bet ne, ne poilsis galvoj. O kur galva? Kojinėj. O kojinė stalčiuj, o stalčiukai pas juos, - abu atsigręžė į mane. Birutė išsišiepė:

- Mūsų vieta visada bus ten, kur renkasi gražuolės. Ten, kur tos gražuolės kėsinasi į dar gražesnes, o visų gražiausios per greitai pasensta gedėdamos vedusių ir turtingų vyrų. Būkim ten, kad tokios kaip ši, -  dūrė man prieš nosį savo skaisčiai raudona spalva dažytu rodomuoju pirštu, -  niekada nepraregėtų, kad jų pavydas niekada neatrodytų kaip pavydas, o didžioji gyvenimo mįslė ir kankinantis filosofinis klausimas. Įneškime dar daugiau miglos. Kad jie kankintųsi ir mistų karčiomis savo ego šaknimis. Keliaukime, nesustokime, sklęskime, miskime ir niekada nepasisotinkime. Dar kartą parodė į mane, čiupo delnais sau už krūtų, papurtė jas, kaip dvi vaisingas obelis ir išsiviepė. Mažylis įsibėgėjęs užšoko ir lyg pasiutusi katė įsikibo į jos blauzdos mėsą. Akimirksniu abu atsidūrė ant šiukšliadėžės krašto ir stūgaudami abra kadabra švarba -  išnyko.

„ Nuostabus triukas. Tai bent pasirodymas. Nieko panašaus nesu matęs. Super“. Šūkaliojo bendradarbiai, kurie tikėjosi, kad šaunioji porelė tuoj pasirodys. Veltui.

Tik atsimenu kaip po truputį rimo griausmingi kolegų plojimai, po kabinetus išsiskirstė jų klegesys, kaip biurą užpildė kasdieniai kompiuterio klavišų kaukšėjimai, koridoriuje susirinkusių klientų pokalbiai, durų trankymas.

Keista, tačiau jau kitą dieną Birutės niekas nepasigedo. Negirdėjau ilgesingų atodūsių ir pro ašaras ūbaujamo Birutės vardo. Dar keisčiau tai, kad cirke, kuriame dirbo Alfonso, jo niekas neprisiminė, o Birutės vietą po kelių dienų užėmė jaunas praktikantas.

Išsiaiškinome ir su vyru. Jis niekuomet nemanęs, kad Birutė buvo gražesnė ir gožė mane visomis prasmėmis.

- Tai kodėl, kai ji pasirodė mūsų biure tu taip nuliūdai? - mėginau kapstytis praeitų įvykių šiukšlynėlyje.

- Iš kur aš žinau, - bet jis žinojo, žinojo tai, kad aš neatstosiu ir vietos išsisukinėjimams čia nėra. Staiga, jis atidžiai pažvelgė į mane, suėmė petį ir ramiu balsu patikino:

- Taip, nuliūdau. Tą dieną turėjom užmigdyti mūsų Ritę. Ar gi neatsimeni? Tada mes netekom mūsų katės. Ar turėjau džiaugtis?
Papurtė petį:

- Kvaiša tu.

Kvaiša, pamaniau, kaip gera būti kvaiša. O visa kita tik pasivaidenimai ir kartais kylantys dėl jų vaidai. O visa kita tik birutės, tos viešpataujančios ore piktosios, nusileidžiančios į mūsų tarpą sutrigdyti ir išgąsdinti. Ir vis dėl to.. Šį kartą ji pasirodė man ir tai joks atsitiktinumas. Juk atsitiktinumais, pasak Einšteino, maskuojasi Dievas.

- Tebuvai tik pavydi kvaiša, - mirktelėjo visai nepiktas Dievas.

- Vis dar esu, - paantrinau aš.
2018-11-10 18:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-17 15:36
tictac_it
chrestomatinis kasdienybės bobiškumas :) nuobodoka, bet gal taip ir norėta - parodyti tai. :) 3 (nes pats rašymas - gan kokybiškas, jaučiasi darbas)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-16 13:35
EgiZ
Vyrai gal ir nesupras, tačiau pasigėrėti gali ne vien Birute, bet ir Egla.

Už ką Eglą mylim:
nublankau kaip džiovintas dobilėlis prieš rožę, kaip špygos šešėlis prieš Viešpaties šlovę

kai išmušta iš vėžių, būtų pasidavusi, nesusivaldžiusi, akimirkai pametusi visą savo stilingumą, suabejotų savimi, mes pamatytume, kaip jos tiuliai, nagai su lūpom, pasidabinimai ir įsivaizdavimai tampa besieliais, pavidalai išslysta iš jos rankų ir, lyg mažieji upeliai nuvinguriuoja kas sau, o Birutė lieka be žavesio ir be amo stovėti priešais mus

raukinukai, kišenės, klostės, sagtys, niekniekiai, siūlės, sagos ir visa tai vienijančios absurdiškos kainos, susižavėję žvilgsniai ir kitų moterų pavydas


Tebuvai tik pavydi kvaiša, - mirktelėjo visai nepiktas Dievas.

O štai už šitą peikiam:

Bėgo dienos, o aš stebėjau Birutę.

Porelė prasiskyrė pro mus, tapusius nieko nesuprantančia žioplių minia ir pradėjo šokti kankaną

paliktą stichijai karuselę

Ir pastipus katė man pasirodė nelabai. Pabaigėlė, kai nerasta tikra pabaiga. Juoba, kad ten vyras nusivilia, o pas čia aiškinasi, kodėl nuliūdo.

Dar pamaniau, gal Birutės išnykimo sceną vertėtų sujungti į vieną banguojantį sakinį - kad persiskaitytų vienu ypu, kaip vienu ypu ir įvyksta prieš pasakotojos akis.

Reziumė: talento nepaslėpsi tarp sijono klosčių, nepridengsi fedorom ir trilbiais.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-15 11:17
ČakoPelėda
Populiarioji literatūra populiariam moteriškam žurnalui.
Jei nežinočiau, kaip iš tiesų sugebi rašyt, sakyčiau, visai smagiai ;-) Bet žinau, tai nesakysiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-11 21:50
Nuar
Vyrai moterų niekada nesupras. Autorė pabandė paaiškinti moterų mąstymo prioritetus: patikti, pavydėti, jaudintis dėl kažko, kas atrodo svarbiu ir skirti tam nepaaiškinamai daug laiko. Reikėjo pažymėti įrašu "Tik moterims". Dabar kai kam skaitosi sunkiai. Nors, scenos pabaigoje su vyru paprastumas juk paaiškina viską.:))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-11 21:26
Svoloč
Keistas skaitalas, gal net per gausus išreikšti kažkokią mintį. Arba moralą? Arba aš klystu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 19:46
Egla
ak, tas tūnantis many muilas:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-11-10 19:33
Žillis van Go
truputi dvelktelėjo į,,muilo filmą'', bet ne man,pardon
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą