Ant stiklo kalno

Tarp mūsų tvyro uždanga bjauri
Tylėjimo ir išaustų iliuzijų.
Nudažė mėnesiena kambarį,
Nakties šviesios klausiausi bliuzo ir

Kryželį mažą rankose laikiau.
Kažką neaiškiai kužda mano lūpos.
Akiračio ribose, ten, aukštai,
Mano malda gal girdima jau būtų?

Ir apie ką jinai? Apie tave!
Gyvenimas man viską dovanojo.
Lipu į stiklo kalną ir srovė
Gaivaus vėjo mane išbučiuoja.

Rankas pakėliau aš į melsvą dangų –
Melsiu atleidimo už mano darbus.
O žodžiai nenupiginti, jie brangūs,
Kažkur giliai širdelėje jau bus.

Naktyje pasaulis matomas kitaip,
O dar kitaip jis matomas kulbite.
Mes patylėsime dabar abu kartu
Sklandydami savų širdžių orbitoj.

Ir kokia kaina gali sumokėt?
Už dyką laimės nieks neduoda...
Kad būt kartu ir amžinai mylėt –
Kančias patirti reiks, paskui paguodos!..

Todėl aš Dievui pažadu mylėt.
Mano malda ant  stiklo kalno
Į dangų skris ir viską nugalės!
Manau, kad mūsų  širdys nusipelno…