Avukas

-Nebijok, aš sugrįšiu, - pasakė Lukas, glausdamas pliušinį šunelį prie skruosto. Šunelio kailiukas stipriai apsitrynęs, o nosytė išbluko dar tada, kai mažulytis Lukas nepaleisdavo žaisliuko iš savo burnelės.

-Au au au, - tris kartus amtelėjo šuniukas ir pavizgino uodega.

Berniukas nunešė savo pliušinį draugą į lovelę ir minkštai jį apkamšė.

-Negaliu tavęs vežtis, mielas Avuk, - atsiduso Lukas ir paglostė iš patalų styrančias minkštas auseles.

-Au au au! - vėl atsakė šunelis. Dėl to berniukas kažkada pavadino jį Avuku. Abu draugai turėjo didelę paslaptį, kurios niekas nežinojo. Jie niekada ir niekam nesakė, kad Lukas moka kalbėtis su žaislais.

-Lukai, paskubėk, - iš vonios pasigirdo mamos balsas. - Jau metas važiuoti.

-Na kur gi tu? - pro duris kyštelėjo galvą ir tėtis. Pamatęs berniuką su šuneliu, jis nekantriai skėstelėjo rankomis:

-Juk kalbėjome, kad jokių žaislų neimsime į Virgio gimtadienį.

-Taip taip, - tarpdury pasirodė gražiai pasipuošus mama, - juk ten bus daugybė vaikų, atrakcionai ir pats tikriausias klounas!



Luko pusbrolis Virgis su tėvais gyveno dideliame name už miesto. Ir iš tiesų į gimtadienį susirinko daugybė svečių, visas kiemas pilnas šventinio šurmulio, tarp vaikų juokingai strykčiojo raudonskruostis klounas, dalino jiems ledinukus ir spalvotus balionus.

Bet visi Virgio draugai buvo didesni už Luką. Jie būriu sekiojo pusbrolį lyg kokį princą ir Lukui nieko neliko, tik stoviniuoti kamputyje ir nesipainioti vyresniems po kojomis. Berniukui labai rūpėjo ant gretimo stalo sukrautos dovanos. O labiausiai jo dėmesį traukė virš žaislų iškilęs plačiapetis kosmonautas. Jis dėvėjo sidabrinį kombinezoną ir saulėje žvilgantį skafandrą.

-Kaip laikaisi, šaunuoli?

Lukui net akys ant kaktos iššoko. Kosmonautas žiūrėjo tiesiai į jį.

-Taip, tau sakau, šaunuoli! Kuo būsi vardu?

-Aš... Lukas…

-Lukas! Šaunus vardukas! Ar žinai, kad renku įgulą skrydžiui?

Kosmonautas pakėlė žydrą kaip dangus žvilgsnį aukštyn.

- Štai ten. Į žvaigždes! Norėtum?

-Aš... ė… - Lukas nesumojo ką atsakyti šitaip netikėtai užkluptas.

Bet čia atgužėjo visas būrys vaikų. Jiems priešaky tuojau išdygo pusbrolis Virgis.

-Na, mažuliuk, nori Kapitono Žvaigždūno? - kreivai išsišiepė jis. - Negausi!

Jis pagriebė sidabrinį kosmonautą, iškėlė virš galvos ir, kriokdamas kaip raketa, nukūrė tolyn. Jam iš paskos, taip pat šaukdami, nubėgo visi jo svečiai.

Lukas žiūrėjo vaikams pavymui, paskui į temstantį dangų ir suspindusias žvaigždeles. Aukštai tamsoje berniukas matė kosmonauto veidą, jis merkė akį ir kvietė skristi kartu. Lukas ištiesė ranką, tik švyst, ir iškeliavo toli toli. Aplinkui skriejo planetos ir žvaigždės, dangus vis labiau temo, šurmulys tolo, nebeliko jokių riksmų ir klegesio.

Ir tuomet iš kosminės tamsos išniro įraudęs pusbrolio veidas. Jis buvo vienas ir laikė ant pečių užsodinęs Žvaigždūną.

-Tavo tėvai atvažiavo. Amžinai jūs paskutiniai išsinešdinat.

-Atsiprašau, - pasakė Lukas, nors nebuvo tikras dėl ko jam reikėtų atsiprašinėti.

Bet pusbrolis neatlyžo:

-Ir ko tau čia reikia? - iškošė pro dantis. - Dink iš čia, tu suskretėli, supratai?

Kapitonas Žvaigždūnas, sėdėdamas ant Virgio pečių, mėlynomis akimis žvelgė į padanges, bet vieną akimirką jo lūpos išsiviepė ir Lukui pasigirdo lyg tolimas aidas iš žvaigždžių: “Dink iš čia, tu suskretėli”.




Važiuojant namo Lukas visą kelią tylėjo, nors mama klausinėjo kaip jam sekėsi, ar susirado draugų ir taip toliau.

-Pavargo vaikas, - pasakė tėtis. - Tiek visokių žaidimų, ar ne?

Lukas nieko neatsakė, tik žiūrėjo pro langą ir kramtė lūpas, o akyse jam vis labiau niaukėsi. Grįžęs namo, jis užsidarė savo kambaryje ir išsyk krito į lovelę. Ilgai gulėjo žiūrėdamas į lubas, o galvoje jam skambėjo užgaulūs balsai.

Bet kažkas Luką netikėtai paglostė. Tai Avukas krutindamas ausytę pasiekė berniuko skruostą. Šunelis gulėjo ant pagalvės ir žiūrėjo į draugą. Jis nedrąsiai šypsojosi lyg būtų kuo prasikaltęs.

Ir čia kažkas atsitiko, pritemo naktinė lempa kambaryje, vaiko veidas persikreipė, jis pašoko iš lovelės, griebė vargšą šunelį ir metė į tamsiausią kambario kampą.

-Ko tau čia reikia? - piktai sušuko. - Nešdinkis, tu suskretėli!