Rašyk
Eilės (71349)
Fantastika (2143)
Esė (1679)
Proza (10258)
Vaikams (2477)
Slam (55)
English (1082)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Girdžiu save,
bet tai netrukdo ir kitus girdėti,
geriau anuos, kurių nemato akys
 

  – Tu čia  taip,  Poe?
  – Ne, ne, ne, dzieduli. Kiek daug išvaikščiota! O dangau, kiek daug!  Tačiau pasakyk, dzieduli, kaip tai įmanoma, kai esi uždarytas savo namuose. Sakyčiau, įkalintas. Va... Ateik. Noriu, kad pats  perskaitytum. Raštas apipelijęs, bet ateik, ateik, – sukruto nusidyvyti (nusistebėti) Poe, prinešusi akis prie rūsio sienos.
  Ateiti nebuvo toli. O ten įsakmus paliepimas, kuri irgi skaitęs  ne kitaip, o visuomet taip, kai atrodydavo, kad esu vienas. Dabar jau netikiu, kad žmogų įmanoma palikti būti vienam, uždaryti savo namuose, kad ir prižiūrėtojus prie durų pasodinus. Apie tokią priežiūrą Poe išgirdo ir ant rūsio sienos drėgme persunkto lapelio.  Poe perskaityti jį nebuvo lengva, aš žinojau jį mintinai.

Dzūkijos žaltys
Šis kūrinys matomas tik autoriaus namuose

Nesigink, gražuole!
Vėl bučiuosiu,
Betgi ne taip, kaip Tadas Ivanauskas.
Pasidairydamas, ar kas nemato.             
Užaugome abu –
Jau neskaičiuojam metų,
Net augt pavargome –
Su gimine plačiausia
Ošiame mišku.
Kai reikia pasakyti vardą,
Net nesakau, kad tu – Pušis...
Aukštoj žalioj viršūnėje
Kaip Olimpe kadaise
Dzūkijos dievas žalias -
Nuostabus žaltys
Su viso krašto likimu
Gyventi įsitaisęs.

Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...

  – Datos  neįskaitau. Tačiau tai turbūt jau seniai.
  – Nesakyčiau, kad  seniai, bet, ko gero, prieš dešimtmetį. O gal ir ne. Spėju, Poe.
Mudviejų su ja akys susižiuro, bet burnos tylėjo. Taip buvo esmingiau pasikalbėta. Tegu nedaug, tačiau daugiau už akimirką, o pašnekesys toks, kad jeigu reikėtų sutalpinti į knygą, ji būtų masyvi ir vis dar atsirastų priekaištų, kad kažkas svarbaus, gal būt svarbiausio nepasakyta.
  – Čia ne apie žaltį. Daugiau apie pušį, pušelę, – susidomėjo ir Eivydė, – Betgi galėčiau rekomenduot ją Stradivarijaus smuikui gaminti.
  – Pušelę? Smuikui gaminti? Tu ką, moteriške! – pašokau galvoje, sukrutindamas joje ir papūgas. Tačiau Eivydė žinojo, kad nors ji rūsyje, bet padėtis kaip varduvininkės nesikeičia. Nusidavė, kad neišgirdo mano sieloje sukilimo, kad nepamatė  labiau suklususių jos šnektai ir prozos (Pro) su poezija (Poe). 
– Bet kur tokį meistrą besurasi? Kur? O vis dėlto suvokiu, kad jį girdžiu, Antonijų. Jis pirmasis per pagaminto smuiko stygas brūkštėli smičiumi (stryku). Ir dabar taip, nepaisant, kad kapai liudija jį mirus.
  – Seniai.  Prieš šimtą ar daugiau metų, – nelyg  pratęsiu jos kalbą,  bet žodžiai užspringo, nes, nes... o kaipgi kitaip? Ir metai, ir du, ir trys, kaip jos nemačiau. Ar išlikusi ji? Sarmata klausti.  Užtat, staiga, ūmai pamatau, kaip, iššokęs iš vežimo, Tadas Ivanauskas, bėga prie pušelės, apsikabina ją ir bučiuoja. O vėliau, kai jis jau visuomenei žinomas gamtininkas, parašo:
  „Atsimenu, vieną sykį aš, pirmos klasės gimnazistas, važiuodamas į namus ir išsiilgęs gamtos grožybių, iššokau iš vežimo, ir dairydamasis, kad manęs kas nepamatytų, pabučiavau vieną aukštą pušį su tokiu pagarbos jausmu, kaip bučiuodavau savo senutės raukšlėtą suvytusią ranką“
  O aš? Na taip: o aš? Ir metai, ir du, ir trys, kai jos nemačiau. Ar išlikusi ji?
  Sunkiai einu atgal, kad ir lazda pasiramstydamas, bet klumpu dažnai, o neretai ir skaudžiai. Žmogaus dalioje kelionės po jo būtą laiką įtaisytos taip, kad net užmarštis jų neištrina. Būna, kad pats aikteli it angelo ar piktos  dvasios nubudintas ir atsimini save už devynių jūrų – marių esantį, bet nemenkiau suklusti išgirdęs ir svetimo žmogaus atmintį, netgi ano, kuris tau nei pažįstamas, nei žinomas ar girdėtas.
  Tikėkime, jog medkirtys 
  Negreitai čia ateis, –
          pasikartoju, kaip tada parašyta ir iš ten išgirstu:
  – Tikėkime, – atitaria vienas.
  – Negreitai čia atklys, – įsitikinęs taria senamadžius.
  – Tikrai greitai neateis medkirtys, – neabejoja ir Žillis van Go,  bet kada tai, kada taip išgirsta? Ar ne tuomet, kaip prie užrakintų mano namų buvo pasitelktas cenzūros postas? Dar lig šio laiko vis pasivaidena, kad sargybinis įkeltas į karišką uniformą budi prie durų.

Girdžiu save, 
ir Dievas žino kaip suvokti –
akimirkose sutalpinti metai.
Ten viskas likę kaip kadais,
o jų net ir užantyje nereikia man nešioti;
įkrito į Savęsp –
į akmenis, į vandenis, į ugnį,
kad jau ir pats save paraginu:
– Valdovu būki karalystės šios, Pranuci.
Ir tu žalty, tu geltonžandi
su karūna karališka pareik, pagoni...

[Iš kelionių po Savęsp (Ašaša) ]
2018-10-30 13:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 13:54
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-30 20:53
Erla
Mano nuomone pritrūko koncentracijos.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-30 19:50
Luiza Šarlotė
Tikėkime, jog medkirtys
Negreitai čia ateis...

Po tokių žodžių gimsta viltis. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą