Homo sapiens erčia - Žemė

Mūsų nueitas kelias, akmenuotas ir ilgas
Ir nenueito likę gerokai per daug.
Pastarasis plaučius ir kraujotaką dilgins,
Tad ateinantiems reiks dar gerokai paaugt.

Ar supratome prasmę gyvenimo blėslią,
Kas mes esame šiandien ir kuo tapsim rytoj?
Ar iškilę visatos su slaptaisiais paslėpsniais,
Homo sapiens išaukštins erdvėje atrastoj?

Ir tiksintis laikas iš kažkur atsiradęs,
Begalybės ieškoti agituos vis bėgte.
Ir be pergalių siaus fejerverkais paradai,
Lyg svarbu pasisotint neatriekta rieke.

Kad ir kiek besistengtų užprogramintas protas,
Evoliucijai kelio jis nutiest nepajėgs.
Tik bedžiūgaus žmogelis nuo Laisvės kuprotas,
Lyg prostatą išdrėskęs iš Adomo dermės.

Milijardai planetoj nustygti negali,
Tebeieško dar vis, kas juos atvedė čia?
Ir kodėl mūsų protėviai buvo bedaliai,
Susiskirstę save trijų močių erčia?

Modalus terorizmas deformuojantis sielą,
Tebenaikina net visa tai, ko nesą.
Krikščionybė tūkstantmetinė aštrina gėlą,
Prisidengus save su dievybių mase!