Tamsos nušviestas amžinybės takas

Aštrūs skustuvo liežuviai talžo man riešus,
Jaučiu kaip žemė slysta iš po kojų.
Tamsai kambarį užtemdžius,
Ištariu „sudiev“..

Pasinėrus į užmaršties glėbį
Pasitinka mane nebūtis
Ir tyliai tyliai kartoja
Tai- vienintelė tavo išeitis.

Vienatvei griežiant savuoju smuiku
Ir sielvartui aptemdžius akis,
Begalinis ilgesys senų dienų šnabždės-
Ateik, ateik į rankas amžinos mirties!

Ateik, ateik!
Pamiršus liūdesį ir skausmą
Tyliai tyliai lyg plunksna vėjo pakylėta
Sugrįši iš kur atkeliavai.

Pakėlus galvą
Nužvelgiau dangų pilnaties nušviestą
Ir ištariau -
Sudiev..