vienu sparnu

nebežinau, ar verta, ar pajėgsiu
sugrįžt atgal jau pramintu taku,
ištraukt jausmus iš aklino pavėsio,
kur aistros ilsis po praūžusių audrų

žadėjau sau - jau niekad nevartysiu
to fotografijų albumo, kur abu
savęs dalelę po truputį dėjom
ir jis vadinos „amžinai kartu“

jaučiu, kad niekad negalėsiu
stabdyti šuoliais lekiančių minčių
ten, kur žvaigždės rusena priblėsę,
kur mano angelas plasnoja sužeistu sparnu

tik vienu, nes antru plasnojai tu-
todėl ir kilome, nes susikibę, nes kartu

ilgai save tuščiai apgaudinėjau,
kad skrist galėčiau ir vienu sparnu
                    ---
žinau, aš išdidumui nusidėjau,
nes tyliai pripažįstu – negaliu...