7. Rūsyje

Laiptais nusileidau paskutinis. Dar vienos durys, dar kitos, o už jų – apartamentas, rūsio erdvė. Dangus pasislėpęs, o ir visa, kas atviroje gamtoje toli ar arčiau – taip  pat. Nei vaizdo, nei garso iš ten, tačiau rūsio  peizažui reikšmės neturėjo. Galbūt ir todėl, kad apie tai negalvota, o ir pats rūsys alsuoja ne pro grotomis sutvarstytus langus; tik atvėrus duris jo koridoriaus dešinę sieną pratęsia kaminas.
  – Rūsys, o skamba, – atsikvėpusi po dainos, – pasakė Eivydė, bet šis dalykas ją  labiau suneramino, negu pradžiugino:
  – Dainuojam, o atrodo, kad kažkam padedant ausyse Antonijaus Stradivarijaus smuiką girdžiu.  Betgi tai... Kas tai, Pranuci? Niekuomet  taip skaniai nedainavau. Dėl to dabar net šiurpas krėstelėja. Kas tai? 
  – Dzieduli, iš kur šitas rūsys? Kaip jis čia? – norėjo žinoti ir Pro su Poe. – Susimatome taip dažnai, net pavasarojame ar kitaip pasibūname, kad  jau nebesijaučiame, jog viešnios esame, o ši erdvė – kur ji tuomet?
  Kur ji tuomet, taigi, erdvė. Ir neparodysi akims, nepaduosi parodyti protui, suvokęs, kad tai neįprasta erdvė. Eivydei ji priminė Stradivarijaus smuiką, Pro ir Poe paliudijo, kad nežinojusios čia tokią esant ją. O ir aš ne taip seniai pradėjau ją girdėti. Apie Stradivarijaus smuiką nepagalvojau, kaip Eivydė, net ir apie tėvo smuiką – ne, tačiau labai jautriai išgirdau ošiantį Golios mišką. Žinojau, žinau, kad jis ten, toli, per šimtą  kilometrų, kad taip, negalėtų būti, Dievo taip neduota, bet lengviau buvo tikėti, kad Dievas pakeitė ankstesnį sprendimą ir Golios mišką, su visu jo turtu, užkėlė ant rūsio kaip stogą. O tai reiškia, kad čia pat, ant stogo, ir varno Goliaus pušelė, ir Miselio balelė ir degimai, degimai, niekaip negalintys atželti, ataugti mišku, bet užtat gali stebėti iš kokio smėlio supūstos kopos (gal kopa?), kurios, seno paseno, apsidengė mišku, bet atsitikę taip, kad vėl nežinia kaip – gal  gaisrais, gal sodžiaus įkūrėjo Šklėriaus  kirviu ar arimais, kad grikių pasisėtų, kopų smėlis iš po užmerktų akių atkuto būti atgal – dirbti, gyventi. Suirutė tokia, kaip ir mano Laikas, kuris pasidarė užimtas nieko neveikiant, tačiau jis toks sunkus, kad kartais atrodo, jog  kojos, jog pečiai, jog širdis nepakels. O štai pagaliau ir Bobų vasaroje diena, kai
pirmą kartą čia ateinu maždaug taip, kaip Mikės pasakyta: 
  – Dabar tik raktuką spynoj brakšt, ir tesėdi bobikės rūsy dainuodamos, o mes bobų vasara džiaukimės ilgėliau.
Ak, Mike, Mike, esu tau kalbėjęs, kad (tegu tai ne žodis žodin, bet vis tiek: 
  – Visuomet džiaugiuosi tave pamatęs ir netgi nesuvokiu - kodėl, bet  Bobų vasara pasidarė dar šviesesnė. Nemanau, kad nuo medaus, kuris tavo statinaitėje.
  – Aišku, ne nuo medaus! Nuo obuolių. Statinėje - obuoliai.
  – Obuoliai tik kol jie statinėje  ir rankose, o burnoje medumi tirpsta. Taupyk juos, Mike. Protingiausia tai daryti, aplenkiat pensininkus.
  Tačiau Mikei svarbiau, kaip pagimdžius išauginti žmogų, kad pasaulis su juo būtų erdvesnis. Net kai jis neva laisvas. Štai ir vaikšto su statine obuolių, dalindama juos ką susitinkanti, matyt, net neįtardama, kad žmogui taip paduotas obuolys persimaino į medų panašai kaip ištartas geras žodis – į auksą. Beje, nežinau, kada ji įsirašiusi save į    „bobikes“. Tačiau dabar, atėjus į rūsį, buvo gera manyti, kad  bent dalis Bobų vasaros, užtekėjusi ir čia, rūsyje.
  Ką pasakyti tokia proga, ką? O kad reikia kažką pasakyti, tai... „Bobikės“ tikriausiai net neįtaria, kad jos yra pirmosios šio rūsio viešnios.
  – Atsiprašau, kad savo viešnias kone prievarta pasikviečiau, – pasakiau, atsimindamas savo: paskui mane žengte – marš! – Pats  nelabai suprantu, kaip tai atsitikę.  Nepykit, mielosios. Gal Geltonžandis šposija (išdaigauja). Tačiau va, ačiū, kad atėjote.
  – Kas jis, Geltonžandis?
  – Taip vadinu žaltį, bet vėlgi keliais žodžiais nepasakysi apie  jį. Šiokia tokia mano „literatūra“ sukaupta ant sienų. Apie  Geltonžandį – irgi. Tačiau labiausi šiuomet norėčiau, kad pabūtumėte kaip namuose. Kaip savo. Kad ir tik su savimi, jeigu tai  pavyktų. Aš pats, regisi, jau įtikėjęs, kad niekur taip arti namų nebūnu, kaip atėjęs į rūsį. 
  Tai nebuvo tušti žodžiai. Po neretų žalčio pakalbėjimų, kad ir  netikėdamas jam, vis dažniau mėgindavau išeiti į, kaip  įpratau sakyti, į užmerktų akių pasaulį ir gyvastį jausti, atrodytų, visai tuščioje erdvėje. 
  Visai tuščioje erdvėje?  Jausti gyvastį?
  Dar ieškosiu kaip tai vaizdžiau, įtikinamiau pasakyti, parašyti, parodyti, padaryti, bet pažadams tokie dalykai pagal žmogaus valią  nepasiduota. Dvasingumo reikalas toks galingas, kad patikėti juo gali tik bent pajautus: o gal? Kodėl nepatikėti dar kartą neįtikėtinu, kai tiek daug anksčiau neįtikėtinų dalykų kažkaip įsimūrijo į žmogaus  kasdienybę. Kortomis lošiant apie tai nekalbama. Tačiau štai rūsys ir labai panašu, kad jis neatsitiktinai toks...
[Iš „Kelionių po Savęsp (Ašašai)]