Po naktie bemiegės

Po nakties bemiegės jaučiu pavargimą
Ir įkvėpimo čia neprisišaukt...
Ir tik prieš rytą kelios eilės gimė, -
Nėr įkvėpimo, nors tu nusišauk!

O jau negrįžtamai išėjo vasara
Rugpjūčio kaitrą nusinešdama.
Tik vėjas rudeninis jau kas vakarą
Beldžiasi į aprasojusius langus.

Valdžioje tarpsezoninio konflikto
Širdis kol kas nei verkia, nei dainuoja,
Tik reikalauja medicininio verdikto:
Ar mano protas dar funkcionuoja?

Juk laisvu paukščiu, o ne sunkiu akmeniu
Be praradimų širdis pakildavo į dangų…
O tą laikotarpį, ne apsiniaukusį, dar atmenu, -
Paliko jis man atminimą brangų.

Širdies mano dar vis dainingos stygos
Įtrūkusios, dažniau vis nori patylėt.
Širdis jauna, nesensta, tik pristigo
To aukščio, į kurį norėtųsi nulėkt…

Atminties juk nenubalinsi, kaip medį,
Norėtųsi, kad nebūtų dėmių pilkų.
Į kur mane kaskart likimas veda
Ir aš su juo visuomet sutinku?..