Tikėjimas

Negyvu lapų kilimu ruduo apklojo žemę,
Kuriuo einu kas dieną prie Tavęs artyn,
Nejausdama nei šalčio, nei drėgmės,
Nei merdinčios gamtos sunkaus alsavimo...
Nėra mirties. Žinau – tik miršta lapai rudeniniai,
Nes stinga saulės jiems, šviesos ir šilumos.
Aš ant negyvo kilimo rudens įžiebsiu Tau ugnelę...
Ištiesk į ją sužvarbusias rankas ir lik su manimi
Toks artimas ir ... tolimas, paliečiamas tik širdimi,
Kaip mūsų paslaptis, kaip amžinas gyvenimas,
Kaip Amžina Šviesa, kurią regėsim kitame kely.