Akivaras

Viskas! Nebegaliu...
Įsikniaubiu veidu į kelius, apsikabinu kojas ir linguoju pirmyn atgal. Žliumbiu pasigaikščiodama kol išsikvepiu. Kiek kartų sakiau sau, kiek kartų? Bet gi ne, reikėjo ir vėl... Ech, begalybės grandinė...

Tai buvo nedidelis akivaras. Klampiais kraštais, sunkiai prieinamas, aukštų medžių tankmėje pasislėpęs.  Saulė retai pasiekdavo jo paviršių. Nusprendžiau, kad čia bus mano sodas. Visi bent kiek geresni sodai jau buvo užimti, o gal tai aš nemokėjau pakovoti dėl jų ir per greit pasidaviau. Tas jau nebesvarbu. Dabar jau ir aš turėjau savo. Kas kad akivaras, kas kad ne pačioje geriausioje vietoje, bet mano. Mano.
Ateidavau čia kiekvieną dieną, vis kitu keliu. Kad nepalikčiau pėdsakų. Kad niekas nesusektų. Likus keliems žingsniams iki akivaro, nusispirdavau batus. Nes taip reikia. Nes niekas neklampoja batais per žydintį sodą. Basomis artėdavau per švelnias samanas ir drėgnas žoles. Viskas. Galima klauptis ir apkabinti akivarą. Dabar ramu.

Išeinu į medžioklę. Gana anksti šiame gyvenime supratau, kas yra geriausias masalas. Ypatingas žvilgsnis, tam tikri judesiai, užaštrinti žodžiai. Mano ištreniruoti pirštai lengvai suranda paleidimo svirtį. Užuodžiu vibruojantį aukos spurdėjimą. Galinė sėdynė, atsegti saugos diržai, šuoliais pirmyn! Lenktyniaujam, kas pirmas pasieks viršūnę. Pasaulis dreba taip, kad, atrodo, netrukus subyrės. Stop! Atvykome. Aušta.

Saugiai grįžtu prie akivaro, daigstau parneštas sėklas. Dabar tereikia truputį laiko, kantrybės ir šilumos, ir mano sodas atsigaus. Atsiklaupiu, apklostau akivarą savo paltu, apsikabinu jį ir užmiegu.

Sapnavau, kad esi medis, prigulęs šalia manęs pailsėti. Toks tiesus ir lieknas, stebėjausi, kodėl gi tu ne miške tarp kitų? Atsakei, kad atėjai čia tik pailsėti, praleisti naktį šalia manęs. Supratome vienas kitą ir be žodžių. Gulėjai šalia toks nurimęs ir tylus, o aš jaučiau tavo randus, tavo akmenis ir ežerus, tavo šaknis, praeitis ir ateitis. Kai užmigai, paslapčiomis glosčiau tavo šiltą suskeldėjusią žievę, lyg norėdama atitaisyti tai, ką pasaulis tau padarė. Krūpčiojai per miegus. Turbūt tu irgi, kaip ir aš, jautei artėjantį rudenį.

Šalta. Taip šalta, kad, atrodo, mano kraujas virto ledinuotais šaltiniais ir pamažu sunkiasi į žemę. Samanos lyg gyvos bando ropoti mano kūnu. Atidengiu akivarą – nei vienas augalas neprigijo. Jie taip visada, kažkur paslapčiomis išeina, kai tik nusisuku. Naktis lėtai slysta žemyn dangaus skliautu. Žvaigždės prasikala tamsioje akivaro akyje. Sukaupusi šilumos likučius, lėtai atsistoju.

Viskas! Taip daugiau negalima!

Aš nepasiduosiu

Einu ieškoti sėklų