Rašyk
Eilės (71919)
Fantastika (2163)
Esė (1687)
Proza (10305)
Vaikams (2453)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Aukštai, pasislėpę už debesų, klykė varnai.
Senis pasilenkė ir pasikasė pliką pėdą. Iš dangaus sklindantys garsai jį neramino. Už to karkimo buvo dar vienas garsas. Tolimas aidas kažko kur kas  didesnio nei paprasti paukščiai.  Nejučia prisiminė girto malūnininko istoriją apie Paukštį- patį didžiausią iš visų. Jo vienas sparnas siekė kraštą, kur kilo saulė, o kitas – kur ji leidosi. Suko Paukštis ratus virš žemės, ieškodamas Gyvatės. Kas buvo toliau Senis neprisiminė. Kaip ir malūnininko vardo.
Tylėdami vaikai sunkiai alsavo ir neramiai dairėsi po dangų. Pirmą kartą per visą laiką jų akyse pasirodė baimė.
- Kai žemėje dar nebuvo žmogaus, aukštai, Stikliniame Kalne, gyveno Paukštis – pirmasis iš visų. Ryte jis keldavo Saulę ant savo pečių, o vakare- nuleisdavo. Ir taip kiekvieną dieną. Kol kartą Mėnulis...
Senis apsidairė, ieškodamas pasakotojo. Tyliai ir piktai nužvelgė visus vaikus.  Balsas skambėjo čia pat – prie ausies. Nematomas pasakorius kimiai sukikeno ir nutilo. Ore tvyrojo aitrus muskuso kvapas.
- Viskas, užteks čia šalti, visi į vidų, -griežtai, bet nelabai tvirtai šūktelėjo ant vaikų Senis.
Tamsoje šnarėjo tylūs žingsniai. Čežėjo trypiama žolė.
Prieš uždarydamas duris, Senis atsisuko ir  žvilgtelėjo į lauką. Giliai įspausti pėdsakai ėjo nuo vieno kiemo krašto iki kito.
Senis nusipurtė. Trumpą akimirką pasivaideno, kad mato katiną, sėdinti prie vieno iš deglų. Gyvūno kailis buvo tankus, pasidengęs smulkiais lietaus lašeliais, juodas kaip smala, tik kaktą kirto balta juosta. 
Trobos viduje tvyrojo tvanka, prakaito ir ilgai nepraustų kūnų kvapas. Aprasoję, slidūs sienojai, drėgmės lašais pasidengusi asla.
- Ar žinot, ką girdėjote lauke? -atgavęs balso stiprumą į vaikus kreipėsi Senis, - Kranklius. Jie skraido būriais, o už jų sparnų slepiasi laumės. Jos joja ant kuosų. Kiekviena turi po rimbą ir smailas šakes. Smygt, -jis pirštais dūrė vienam vaikų krūtinę, - ir pagriebia. O po to jau kaip pačios užsinorės. Norės – parsigabens į savo Ežerą ir pavers vėžiu, norės- tiesiai ore sudraskys ir kaulus pievose išbarstys. O jūs juos rinksit, galvodami jog tai nudžiūvusios medžių šaknys ir nešitės į namus. O kartu – ir dalelę laumių paskleistų sėklų. Iš pradžių jų net nepastebėsit, tik vieną dieną atkreipsit dėmesį į neišnaikinamą pelėsį palubėje. Ar žinote kiek kaimų taip išnyko? Kiek žmonių taip pražuvo. O... daugybė. Visų mūsų rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti. Niekada, kartoju – niekada nieko neneškite iš pievų į namus. Net savų. Mirusius palikite už šių durų. Ir jų daiktus.
Senis patenkintas atsikvėpė. Vėl pasijuto tvirtu. Balsas buvo stiprus ir galingas. Paniekinamai dėbtelėjo į vieną vaiką, kuris stipriai trynėsi paraudusias akis. Iš šito nieko gero nebus. Silpnas.
- Visa tai turite atsiminti. Žodis į žodį. Viską iki paskutinės raidės. Kad tai niekada nepražūtų ir nepranyktų, kad visi žinotų, kas mus privedė prie viso šito. Pamenat – pasakojau apie auką? Kad ateina akimirka, kai reikia nuspręsti. Piemuo nusprendė ta dieną, kai sužinojo galėsiantis vesti Anę. Ką jis vardan to turėjo paaukoti? Viską. Nors ir trumpam. Palikti gimtąsias žemes, jaunąją, trumpam užmiršti savo gyvenimą ir panerti į kitą. Ir tai jis padarė nedvejodamas.
Senis kimiai atsikrenkštė, godžiai nurijo šalto vandens iš medinio puoduko.
- Keliavo jis ilgai. Ieškojo vandenų, kuriais plaukiojo milžiniškai laivai. Ir surado. Po daugybės dienų, tačiau surado. Ir pasisamdė pagalbininku. Kapitonas, regėdamas tokį tvirtą jaunuolį ir daug prisiklausęs apie šio krašto žmonių stiprumą, noriai priėmė tarnauti junga. Laivas buvo nelabai didelis, bet nelabai ir mažas – turėjo tris stiebus, dailiais raižiniai puoštą laivapriekį ir dvidešimt žmonių komandą, kurie, atplaukę į šiuos kraštus, supirkdavo viską – linus, gintarą, grūdus ir gabendavo tolyn į Ledynų kraštą, kur juos mainydavo į juodą anglį.
Pirmieji metai Piemeniui buvo sunkūs – vis iš galvos negalėjo išmesti namų ilgesio, vis galvodavo apie Anę. Tačiau darbas buvo pats geriausias gydytojas. Prabėgo savaitė, mėnuo, o netrukus ir metai – kaip buvo sutaręs su Kapitonu. Vartydamas rankose monetas tuo pačiu metu ir džiaugėsi, ir dvejojo. Monetų buvo ne tiek, kiek jis tikėjosi, bet jau pakankamai nusipirkti nedidelė žemės gabalą, kaip tik paprastai trobai. Bet ką pasakys Juodulis? Ką pasakys Anė, atvesta prie plikos žemės. Stebėdamas tolstančią žemę jis sukirto su Kapitonu rankomis, pasižadėjęs pasilikti dar metams. Svajonės apie trobelę vidury Sengirės išgaravo. Dabar jau ir pagalvot negalėjo apie tai. Gyventi vidury, tokių pavojingų, miškų?
Taip prabėgo ir antrieji metai. Čia vakarykštė diena, čia jau rytojus. Ir vėl Piemuo žiūrėjo į monetas. Šįkart jų krūva buvo kur kas gausesnė ir sunkiau svarino delną. Jau ne tik žemės galas, bet ir dvejų metų telyčią už tiek galėjai įpirkti. Bet kur tą telyčią laikyti? O jei žemę užsėsti grūdais – juk ir įrankių reikės, ir svirno ties grūdams laikyti.
Taip, sunkia širdim, pasiliko ir tretiesiems metams, pilniems pavojų ir nelaimių, nes buvo jie ypatingai audringi ir ne kartą laivas grasino apsiversti. Vandenys pasiglemžė du jūreivius.
Ar galvojat kad viskas pasibaigė prabėgus trejiems metams? Piemuo vis dvejojo, vis skaičiavo ir vis galvodavo uždirbęs per mažai, kad reikia dar šiek tiek daugiau- bent viena moneta. Laikas palengva gydė liūdesį ir ilgesį. Bėgo dienos, mėnesiai, metai. Ir, vieną dieną, Piemuo pakilo iš savo gulto ir pasibaisėjęs suvokė kad štai jau prabėgo dešimt metų, -Senis spragtelėjo pirštais, - čia tik buvo vakar dieną, čia jau rytojus. Per tuos metus susigyveno su liūdesiu ir ilgesiu, priprato prie jo. Bet tuo pačiu metu suvokė – dar truputis daugiau ir Anė daugiau jo nebelauks. O ir pats pamirš. Tokia galybė metų ištrynė ne tik liūdesį, bet ir ilgesį, net dalį prisiminimų.
Sunkia širdimi atsisveikinęs su kapitonu ir kitais jūreiviais, tapusiais jam tarsi broliais, Piemuo paliko laivą. Prie siūbuojančio laivo denio pripratusios kojos šiek tiek virpėjo žengdamos tvirta žeme, lengvai sukosi galva.


Nuo pat išlipimo į krantą jį lydėjo lietus. Nuo stambių lašų saugojo vien tik apsiaustas, kurį pasiėmė iš laivo, kartu su keliais suvenyrais, surinktais tolimuose kraštuose. Tik, neatlaikę kelionės, visai iširo naujutėlaičiai odiniai batai – viepėsi per siūles, žliugsėjo ir nemaloniai svarino kojas. Neapsikentęs Piemuo juos išvis nusispyrė ir persimetęs per petį basomis nušlepsėjo neišbrendama klampyne pavirtusiu taku.
Jau iš toli atpažino riedulį po kurio tryško kalbusis šaltinis. Stūksojo jis toks pat nepajudinamas kalvos viršūnėje, čaižomas tankaus lietaus. Piemuo giliai įkvėpė namų kvapo ir paspartino žingsnį. 
Vietoj šaltinio tekėjo tiršta ir purvina srovė.
Piemuo kurį laiką pastovėjo šalia riedulio. Klausėsi, bandė išgirsti ta patį švelnų šaltinio šnabždėjimą. Vietoj jo tebuvo griausmingas, akmenis graužiantis, putojantis gurgėjimas. Šaltinis jo nebeprisiminė. Per tokią daugybę metų jis pavirto pikta pagiežinga versme.
Tolėliau tūnantis kaimas buvo visiškai paslėptas lietaus lašų sukeltoje migloje. Bet net nuo kalvos viršūnės Piemuo pastebėjo, kad daug kas pasikeitė- kairėje į dangų stiebėsi naujas bažnyčios bokštas, kur tebuvo neišdirbtas lauko galas, stūksojo naujos trobos. Net gi Drėgnoji Pieva, ir ta buvo nusėta žemais, į žemę sulindusiais trobesiais.
Neramiai sutukseno širdis, kūną krėtė lengvas drebulys. Tuo pačiu metu buvo ir baisu, ir džiugu.
Gūdžiai nuskambėjo varpas bažnyčios bokštas. Pasirodė viena sulinkusi figūra, antroji. Pagrindine gatve, vorele, žingsniavo susikūprinę vyrai juodomis skrybėlėmis ir moterys, pasirišusios pilkas skaras. Nesustodami jie perėjo tiltelį ir dingo viename iš kiemų. Dusliai nuskambėjo varpas ir nutilo.
Vanduo, bėgantis nutekamuoju kanalu, beveik siekė griovio krašto. Štai Patrimpų namas, tik stogas naujas, o tas- Gudelių. Šalia išdygęs visai naujas, su plačia priemene ir ryškiai raudonais vartais. Dar toliau – Kerdžius gyveno. O gal dar ir tebegyvena. Nors senas buvo, bet sveikatos turėjo daugiau už berną. O už Kerdžiaus trobos – paprasta pirkia, šiaudais dengtu stogu ir kiaulės pūsle aptrauktais mažais langeliais.
O ten, tolėliau, ir Juodulio sodyba.
Piemuo pagreitino žingsnį ir, sustojęs tarpuvartėje, giliai įkvėpė. Nebuvo nė vieno sveiko lango -vieni aklinai užkalti, pro kitus šniokštė vėjas. Pajuodę rąstai, dienų dienas nešluotas takas. Tylintis kaminas ir galybė šukių.
Jis žengė dar vieną žingsnį . Gailiai girgždėdamos prasivėrė palaikės durys ir į lauką vienais marškiniais išpuolė žmogysta
Basos purvinos kojos slydinėjo purve, ilgi susivėlę plaukai lipo prie veido. Plačiai išskėtusi ranka žmogysta garsiai sušnypštė, o tada išleido garsą, panašų į kūkčiojimą.
- Šalin! Šalin! Štiš, nelabasis, štiš!
Piemuo atšoko į šoną, vos išvengdamas nagų grybštelėjimo, ir atsargiai stumtelėjo žmogystą nuo savęs. Stumtelėjimo būta nestipraus, bet užteko ir tiek. Visu kūnų jis plojosi į žemę ir pasiliko ten gulėti.
Tai truko kelias ilgas akimirkas, kol žmogysta atsitokėjo, atsisėdo ir, dar labiau išsipurvindamas, persibraukė veidą nešvariu delnu.
- Ar aš tave pažįstu?
Piemuo tylėdamas tik dairėsi aplinkui. Širdis virė iš pykčio ir nuoskaudos, vien pagalvojus kad Juodulis pabėgo, išsikėlė, nelaukė kaip susitarę.  Ir tuo pačiu metu keikė save, tik dabar suvokęs, koks ilgas laiko tarpas buvo tie dešimt metų.
- Aš tave tikrai pažįstu.
- Kur Juodulio šeimyna išsikėlė?
Žmogysta sukikeno, o tada garsiai nusikvatojo ir suplojo delnais.
- O gi visur. Galva šen, ranka ten, o kojos kur kuri sau. Tai gražiai gieda, ar ne?
Piemuo nesusivaldęs skaudžiai spyrė žmogystai į šoną. Pastarasis susirietė ir vėl sukikeno, pirštais akėdamas žemę.
- Galva šen, ranka ten, o kojos kur kuri sau. Vai vai vai...
- Kur jie, -pačiupęs už plonų kaulėtų pečių Piemuo supurtė žmogystą, bandydamas bent iš veido atpažinti. Bet nesėkmingai – toks jis buvo sulysęs, raukšlėtas ir purvinas.
- Galva šen, ranka ten...
Piemuo žengė į trobos vidų. Tik vienas stalas, sulūžusi kėdė, krūva šiukšlių ir skarmalai pačiame kampe. Gailiai ūkavo vėjas kiaurame kamine.
- Galva šen, ranka ten, o kojos kur kuri sau.
Vėl gūdžiai nuskambėjo bažnyčios varpas.
- Galva šen...
Praeidamas Piemuo taikėsi dar kartą įspirti purve besivoliojančiai būtybei, bet susilaikė. Neskubėdamas nužingsniavo gatve, dirstelėjo pro praviras medinės bažnyčios duris. Viduje tvyrojo tik nejaukus šaltis ir sunkus smilkalų kvapas. Nė gyvos dvasios.  Šunų, ir tų nebuvo.
- Galva šen...
Žmogysta stovėjo už jo ir mąsliai žvelgė į Piemenį.
- Ar aš tave pažįstu?
- Ne.
- Mhm, -numykė žmogysta ir, sunėręs pirštus, iškėlė delnus virš galvos, -mhm...
- Kur visi?
- Kas kas? Aš čia vienas. Nors dabar nebe vienas. Tu štai esi.
Piemuo apsidairė, kratomas nejaukaus slogučio. Tik dabar pastebėjo, kad visi langai buvo tušti ir tamsūs.
- Buvo dar vienas. Bet užkasiau. Gerai užkasiau. Giliai. Kur jis ten išsikapstys, neturėdamas rankų, -sukikeno žmogysta ir susvyravęs šleptelėjo užpakaliu ant žemės, - prismeigiau tvirtai. Nebent dantimis prasigrauš.
- Kur Kalvis? Kur Juodulis? Kur... Anė?
- Anė, -suprunkštė žmogysta- galva šen, ranka ten...
- Kur?
Žmogysta nutilo ir beveik normaliu žvilgsniu dėbtelėjo į  Piemenį. Akyse trumpam pasirodė sveiko proto kibirkštys.
- O gi ją kaip žuvį išdarinėjo- grobus ant šakų pakabino, kaulus po laukus išdrabstė, akis iščiulpė, o širdį suėdė. Tik štai galvos niekas taip ir nerado. Guli ji kažkur ir tuščiomis akiduobėmis žvaigždes skaičiuoja, mylimojo laukia. Pasakojo kad iš kaukolės velniai tabokinę pasigamino.  Ot tas mylimasis, -žmogysta pašoko ir juokingai kraipydamasis į šonus ėmė ploti delnais, - o mylimasis ir nepasirodė. O akių nebėra, nieko ji nemato, kojų nebeturi -ateiti negali, rankos žvėrių sugraužtos – neturi kuo pamojuoti. Va tai drylia olialia vaizdas buvo. O sekančią naktį dar vieną  merginą nelabos dvasios išdarinėjo ir eglės viršūnėje pakorė. Va tai drylia olialia, tik štai manęs vieno nepačiupo. Ne ne, aš slidus kaip sliekas, -jis visu ūgiu tėškėsi į balą ir suplakė kojomis, - aš kaip žuvis vandenyje. Ne ne, manęs jau nepaims...
Lietus kiek aprimo, tačiau viską jau traukė nakties tamsa. Tuščios trobos praviromis durimis, tamsūs langai, atšalę kaminai.
Vėl sušlepsėjo žingsniai ir blyškūs, palinkę šešėliai, nuslinko taku per kaimą.
Piemuo pabandė vieną jų pačiupti už rankos bet delnas tik nuslydo šlapia, šiek tiek lipnia oda. Procesija tokiu pat vienodu ritmu pasuko takų sankirtoje į kairę ir vėl pranyko.
- Jei nori, gali pas mane pailsėti, -visai normaliu balsu prašneko atsikėlęs žmogysta.
Piemuo susiėmė delnais galvą. Vis dar negalėjo patikėti, kad visa tai realu. Iš paskutiniųjų bandė įkalbėti visa tai esant sapnui.
- Ne, aš geriau eisiu.
- Kaip nori. Geriau pasiliktum. O tai tu didelis, didelę duobę reikės kasti, o mano rankos pavargusios, pažiūrėk kokios nuospaudos nuo kastuvo, -atkišo delnus į priekį.
Ore dvelkė salsvo puvėsio kvapas, sklindantis pro praviras pirkios duris.
Žmogysta krapštėsi nosį. Lietaus lašai slinko ilgais plaukais ir tiško ant basų pėdų. Net toks tankus lietus negalėjo nuplauti purvo nuo veido.
- Čia tu kaltas.
Balsas buvo tylus iš šaltas. Moteriškas, pažįstamas. Krūptelėjęs Piemuo apsidairė. Dėbtelėjo į tylinčią žmogystą, nuo galvos nusitraukė kepurę.
- Tu kaltas.
Balsas skambėjo čia pat.
- Tu kaltas...
- Heh, -kriūktelėjo žmogysta, - ar girdi? Ir vėl Ji...
- Kas? -Piemuo žengė į priekį ir pirštais stipriai suspaudė plonus pečius, - kas čia?
- Anė. Kas gi daugiau. Pirmoji, -kikeno žmogysta, - taip mes ją vadinom. Bet oi kaip tai seniai buvo. Vandenys išdžiūvo, žemė išsausėjo, nieko neliko. Tik balsai. Balsų čia daug. Mes kartais pasišnekam, -rimtai pridūrė, -apie saulę, apie mėnulį, apie meilę ir neapykantą, o kartais patylim. Bet retai. Dažniau kalbam, -energingai sulinksėjo.
Piemuo suklupo ant žemės ir bukai įsispoksojo į ištiestus delnus. Stambių lietaus lašų drumsčiamoje baloje regėjo vėjo ir bangų išsausintą veidą, tokį nepažįstamą ir svetimą, kelias žilas sruogas plaukuose, šeriuotus skruostus. Galva buvo tuščia, lyg iššluota. Viskas, dėl ko paaukojo dešimt metų, išnyko, nieko nebeliko. Gyvenimas sustojo ties šia viena akimirka.
- Viena diena atgal, -murmėjo Piemuo sau po nosimi, - viską atiduočiau už tą vieną dieną.
Žmogysta garsiai nusišnypštė nosį ir kibiomis akimis įsispitrijo į Piemenį.


Senis papūtė į stiklą ir brūkštelėjo pirštu. Mąsliai tylėdamas stebėjo užrasojusiame stiklo plotelyje blėstantį kryžiuką nelygiais kraštais.
- Ar jūs galvojate, kad viskas prasidėjo kai Piemuo iškeliavo, palikęs Anę vieną? O ne ne ne, -Senis sukretėjo iš juoko, - viskas prasidėjo, kai Piemuo išgirdo apie Skardžio Bobą. Jis tuo metu buvo per daug sutrikęs ir pasimetęs, kad galvotų blaiviai. O tai, ką pasiūlė tas sutiktas žmogysta... na, jis juk negalėjo atsisakyti. Iki to momento visas jo gyvenimas buvo sudėliotas tarsi daiktai į lentynėlę: vienoje jis iškeliauja, antroje – užsidirba, trečioje – grįžta, ketvirtoje – veda, penktoje – gyvena ilgai ir laimingai. Bet, -senis pirštu spragtelėjo juodą vabalą nuo sienojų, - kai visos lentynėlės sugriuvo – nieko nebeliko. Piemuo nebežinojo ką darys rytoj, o ką po savaitės. Net nebuvo tikras kaip toliau pasielgti -atsisėsti ir nieko nedaryti. Iškeliauti? Bet kur iškeliauti? Jo nebedomino priežastys, pražudžiusios jo Anę, nesuko galvos ir neketino ieškoti atsakymų. Bet tada žmogysta papasakojo apie Skardžio Bobą...



Kelias buvo duobėtas, pilnas dumblo ir toks klampus, kad ratai kartais mirtinai įstrigdavo ir tekdavo lipti laukt bandant jį išstumti. Kad ir kaip žmogysta botagu vanojo kuino šonus, jis neskubėjo. Ir lyg tyčia prilėtindavo žingsnius prieš klampesnę balą.
- Nooo, bjaurybe! Ar nori kad gyvam odą nulupčiau? Mėsos mažai, bet man užteks, - užriaumojo žmogysta ir stipriai sudavė kuinui per šonus.
Vežimas, regis, šįkart įstrigo mirtinai. Ir Piemuo buvo beveik praradęs viltį jį išjudinti, kai visgi ratai krustelėjo ir, užgriebę sausesnį žemės gabalą, nuriedėjo  tolyn. Žmogysta, matydamas klampynės pabaigą tik dar stipriau suplakė vadžiomis.
Piemuo abejingai spoksojo į Sengirę.  Visa pamiškė juodavo sudegusiais medžių strampais, Žemė buvo išakėta gilių griovių.
- Kas čia nutiko? -nesitikėdamas išgirsti atsakymo, žmogystos paklausė Piemuo.
- He he he, -sukikeno žmogysta, - o kas čia dėjosi, o kad būtum matęs. Žemė su dangumi maišėsi, degė net akmenys, o vanduo...
Toliau Piemuo nesiklausė.
- Puškaičio Takas.
Žmogysta kurį laiką suturėjo kuiną, mąsliai nužvelgė galvą panarinusį Piemenį. Garsiai pliaukštelėjo vadelėmis. Girgždėdamas visais šonais vežimas užsirabždino ant pylimo ir nudardėjo aukštai supiltu taku.
- O gal Kalvio Takas, -toliau vienas šnekėjo žmogysta, - nebeprisimenu. Tu tik žiūrėk – nuo vežimo nenusiversk. Įkrisi į kemsyną ir nebėr, -mostelėjo į apačioje tyvuliuojančią pelkę.
Kuinas kelis kartus pasibaidė čia gausiai perinčių švygždų, tačiau iš tako neiškrypo.
- Vienas čia nekeliaučiau, -sukikeno žmogysta, - bet dviese, dviese tai ohoho – niekas nebaisu. Būta čia baisių dalykų. Seniai. Kai dar kunigaikščiai šias žemes valdė.
Ir, lyg jam pritardamas, iš pelkių gilumos atsklido gilus gomurinis kaukimas. Žmogysta nevikriai suplakė vadelėmis, susilaukdamas nepatenkinto kuino prunkštimo.
- Baisių, labai baisių dalykų. Plaukai šiaušiasi. Ar nori, kad papasakočiau? Nenori? Tai ir nereikia.
Kuriam laikui žmogysta nutilo, tik baukščiai dairėsi aplinkui ir krūpčiojo nuo kiekvieno garso, kurių čia buvo gausu. Tai suklykdavo gervės ar suburbuliuodavo akivarai. Vienoje pusėje nušlepsėdavo žingsniai, o kitoje šnarėjo meldai. Džiūstančiuose  medžiuose klykavo kormoranai, žemiau, pasislėpę drevėse, ūbavo apuokai.
- Jei sustotume štai prie ano medžio, atsidurtume laukuose, kuriuose kadaise žmonės Laumių Ganyklomis vadino. Kaip pasiutusios jos čia veisėsi, kol viena dieną vietinis kunigaikštis surinko savo vyrus ir uždaužė kuokomis visas. Kiaušinius, ir tuos sutrupino, nieko nepaliko, išdegino žemę nuo rytų, iki vakarų. Mat baisiai jam nepatiko, kad šalia tokios baisybės veisėsi. Bet seniai tai buvo, oi kaip seniai. Ir žmonės visai kitokie buvo. Po vieną į miškus nevaikščiodavo.
Piemuo, trumpam atsitokėjęs iš savų minčių, akimis nusekė vienišą medžio strampą be šakų. Pačiame viršuje, aplink drevę sukosi laukinių bičių spiečius.
Žemė čia buvo kietai suplūkta, pilna akmenų nuolaužų. Ant vandens, visiškai užgožti meldų, trūnijo plausto likučiai.
Žmogysta, net nežiūrėdamas į tą pusę, tik vis stipriau ragino savo kuiną, kuris ir taip stengėsi atiduodamas paskutines jėgas. 
Medžių vis daugėjo, akivarus keitė sausos žolės ploteliai ir takas vis žemėjo, kol visai pranyko, susiliedamas su žeme. Aplink vėl ošė tankus miškas, tik šį kartą, tolumoje skambėjo dar vienas garsas, toks iki skausmo pažįstamas Piemeniui – bangų ošimo.
Takas čia buvo tiesus kaip styga, nuklotas sudžiūvusiais spygliais. 
Žmogysta paskutinį kartą stipriai suplakė vadelėmis ir vežimas sustojo.
Didelėje proskynoje, įrėmintoje aukštų pušų, kėpsojo krūva trobų samanomis dengtais stogais. Dvokė išmatomis ir dūmais.
- Toliau jau tu pats, - tyliai sumurmėjo žmogysta, rodydamas į siaurą takelį, - aš ten tikrai nebeisiu, savas kailis svarbiau.
Sukikeno jis kažkaip nervingai. Susigūžęs ir prisiplojęs prie suolo tik šaudė akimis į šonus ir triukšmingai alsavo, purvinais pirštais kasydamasis pliką krūtinę.
Piemuo iššoko iš vežimo ir persimetė maišą su daiktais per petį. Tik dabar pastebėjo ir čiag yvenančius žmones. Stovėjo jie tylėdami ir geltonomis, nemirksinčiomis akimis spoksojo į atėjūnus. Plikus kūnus dengė tik strėnjuostės ir storas purvo, pelenų ir sutrintų žolių sluoksnis. 
Einant pro šalį, nė vienas net nekrustelėjo ir Piemeniui kilo nenumaldomas noras bent vieną jų paliesti, įsitikinti kad jie gyvi. Bet susilaikė. Nužingsniavo vos įžiūrimu takeliu gilyn į mišką. Jūros ošimas su kiekvienu žingsniu vis stiprėjo, kaip ir sūrus dumblino vandens kvapas.
Nebuvo čia nė vieno paukščio, net vabzdžių  ir tų nesigirdėjo. Tačiau viską gožė tanki žolė ir kur ne kur vešinčios kalnapušės.
Prieš akis atsivėrė ošiančios jūros vaizdas. Paskendusi tirštoje migloje, savo bangomis ji skalavo paplūdimio smėlį. Piemuo persibraukė delnu lūpas ir apsilaižė. Burną nudegino aitrus sūrymo skonis.
Ant paties skardžio krašto stovėjo moteris. Buvo ji persimetusi drėgną maišą per petį, kaktą ir akis dengė standžiai supintų virvelių juosta, galėjai regėti tik smailą nosį ir pajuodusias lūpas.  Vilkėjo ji keistą rūbą, supintą iš plunksnų ir virvių, avėjo klumpes, o ant pečių buvo užsimetusi tinklo gabalą, su jame įsiūtomis kriauklėmis ir gintaro gabalėliais.
Ji ilgai, tylėdama spoksojo į iš miško išnirusį Piemenį, o tada, mostelėjusi, apsisuko ir ėmė leistis skardžiu.
Pasiekusi paplūdimį ji nusimovė klumpes ir metė maišą Piemeniui į glėbį.
- Ten, prie akmens padėk.
Jos balsas buvo gilus ir griežtas.
Maiše kažkas suspurdėjo ir ore nuskambėjo kūdikio verksmas. 
- Ten. Prie akmens.
Prie kokio akmens Piemuo nebeklausė, jau iš toli matė pusiau skilusį granitą su įduba viduryje, pilna vandens. Kūdiki verksmas trumpam nuslopo, maišą priglaudus prie krūtinės.
Svilinamas žvilgsnio, Piemuo paguldė krutantį maišą prie akmens ir atsitraukė. Verksmas virto aštriu silpstančiu riksmu.
- Gerai. Einam.
Žingsniavo ji smėliu nerangiai, šiek tiek šlubčiodama, vis pasiremdama sausa, jūros vandens nubalinta šaka.
- Šiandien bus audra. Rytoj turėsim daug darbo.
Moteris atsigręžė į iš paskos sekantį Piemenį.
- Tu stiprus. Gerai.
Trobą jis pastebėjo ne iš karto – ji  kūpsojo prie aukšto skardžio, giliai pasislėpusi po medžių šaknimis. Viena galinga pušis, matyt išjudinta vėjo, gulėjo nuvirtusi ir lapija įsirėmusi į duris. Kelios šakos buvo nukapotos, bet tik tiek, kad galėtum pravert duris.
Vėjo kaukimas išnyko vos durims užsivėrus už nugaros. Piemenį apgaubė šiluma ir galybės žvakių skleidžiama šviesa. Aitriai kvepėjo džiovintais čiobreliais ir vašku. Pakabintas ant kablio, virš vos rusenančio ugniakuro, aušo katilas, skleidžiantis avies taukų kvapą.
Moteris nusitraukė nuo veido skraistę. Buvo ji graži. Tokia graži, kad Piemuo trumpam užmiršo viską, - savo liūdesį, pyktį, Anę, net save patį.
- Aš žinau kodėl tu atėjai. Bet iš pradžių pavalgysim.
2018-10-22 20:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-02 15:00
Meškiukas
Deja, bet ne pabaiga. Juk zinai mano pasiteisinima - reikia suredaguoti ta teksto kruva, pilna gramatikos bei sintakses klaidu ir paverst daugmaz skaitomu tekstu. O siek tiek tingiu. Pagal ideja - dar du skyriai like.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-02 12:12
sesė mėta
Kažkokiu budu sugebėjau nepastebėti sitos dalies pusę metų! Ir ne tik šitos dalies, bet ir naujų tekstų. Kažkaip buvau įsitikinus, kad dar neparašei. Mistika :)
Vaaaah, kaip čia gerai! Ir pasakojimo stilius toks pasakiškas, ir vaizdai, ir veikėjai, ir dialogai... Ta žmogysta ypač patiko. Meški, rašyk knygą iš tokių istorijų. Pirksiu ir kitiem reklamuosiu.
Tik ar čia jau pabaiga?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-03-12 15:50
__________________
( )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-01-16 09:18
Aurimaz
Dar nenusprendžiau, ar man tai patinka, bet faktas, jog tai labai "meškiškas" tekstas. Ryškūs, kartais net per daug įkyrūs personažai, geri dialogai (ir monologai)... Žodžiu, mažoms gramatinėms ir stiliaus klaidoms bereikia redaktoriaus, o su visu kitu autorius puikiai susitvarko pats.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-28 23:41
lllllllll
Na taip, pastabos daugumoj teisingos. Bet agalima atrast ko pasimokyt ir man tai patinka šiame tekste. Ypač pojūtis, kad nuolat galvojama apie skaitytoją ir pateikimą iki smulkiausių detalių.
Turbūt didžiausia intriga dabar, kaip gi viskas susives, kaip susidėlios visos dėlionės detalės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-25 09:32
Nukainotas
Labai įtraukia. Gerai, kad čia pasaka be galo, bus įdomaus skaitymo likusiam gyvenimui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-22 20:55
Erla
Nors kūrinys fantastikos žanro, bet aprangos detalės(vyrų skrybėlės) ir statinių elementai(kiaulės pūslės langai)iš skirtingų istorinių laikų.
,,Suvenyras", ,,paplūdimys" - svetimi teksto dvasiai.
,,naujas bažnyčios bokštas, kur tebuvo neišdirbtas lauko galas'' - neaiškus išsireiškimas
Minimaliai fragmentiški archetipai (laumė).
Tai kelios pastabos. Paminėti trūkumai trukdo ištraukos visumai.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2018-10-22 20:08
Damastas
Na galų pagalėj :D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą