veidrodžiai skyla dulkėmis
ateitimi kalbindami prausiasi
praeities šešėlius vogdami
gėlėmis pražysta nuvytusiom
tyrumos dugnuos skandinasi
vydamos laiką bejėgišką
kryžiai nušvinta atleidžiami
nuometais skausmo ragautojo
galvą nulenkdamas suteiktam
laimės išjaustam atodūsiui
pelenas auksu nesublizga
kančią it auskarą verdamas
baimė pažeminta prausiasi
duobėse kraujo raudonojo
išeitį mes atpažįstame
žodį atleidžiantį tardami
suteiktą kartą kartojimuos
plakdami kūną su rykštėmis
veidrodžių atspindžiais rodomės
veidu skausmingai nušvitusiu